Vilniaus plokštelių studija, įsteigta 1958 m. rugsėjo 10 d., kurį laiką oficialiai veikė kaip Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys. Savo veiklą ji pradėjo Lietuvos radijuje. Garso režisierė, redaktoriai, inžinieriai su savo aparatūra atvažiuodavo iš Maskvos ir darydavo įrašus Filharmonijos arba Lietuvos radijo salėse. Taip pat plokštelėms buvo atrenkami techniniu ir meniniu atžvilgiais labiau pavykę Lietuvos Skaityti plačiau.
Buvusiame Visų Šventųjų karmelitų vienuolyno ūkiniame pastate, kuriame iki tol veikė tabako fabrikas 1938 m. sausio 23 d. atidarytas ir parapijos kunigo palaimintas kino teatras turėjo vienyti bendruomenę, pritraukti jaunimą. Po mišių Visų Šventųjų bažnyčioje sekmadieniais kunigas kviesdavo pasižiūrėti dorovingą kiną. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sumūrytas fasadinis įėjimas, virš kurio iki 1954 m. Buvo Skaityti plačiau.
Didelis Didžiojoje g. 10 stovėjęs dvaras XVI a. priklausė Trakų vaivadai Stanislovui Goštautui, vėliau – LDK kancleriui, Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam. Rekonstruojami po gaisrų pastatai keitėsi ir iki XIX a. pradžios susiformavo 7 korpusų ansamblis, besitęsiantis nuo Didžiosios g. iki Bokšto g. 1808 m. plane valdai priklausantys namai supa erdvų netaisyklingo plano kiemą, kurio Skaityti plačiau.
XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant aprūpinti kariškius butais, o jų smarkiai stokota, Jozefo Pilsudskio iniciatyva buvo įkurtas Kariuomenės apgyvendinimo fondas. Šis fondas pradėjo statyti tipinius daugiabučius daugiaaukščius namus. Vilniaus gatvėje išlikęs masyvus, monumentalių formų, modernizuoto neoklasicizmo stiliaus daugiaaukštis išsiskyrė iš tipinių pastatų dydžiu, architektūriniu sprendimu – Lenkijos kariuomenės kapitonas Polkowskis, suprojektavęs nemažai daugiabučių gyvenamųjų Skaityti plačiau.
Planetariumas – teatrinis pastatas, naudojamas švietimui ir pramogai astronomijos tematika. Pagrindinis daugumos planetariumų atributas yra didelis kupolo formos projekcinis ekranas, kuriame atkartojamas astronominių ir danguje matomų kūnų judėjimas. Žvaigždinės scenos kuriamos naudojant daugybe įvairių technologijų (pvz., skaidrių projektoriai, lazeriai ir kitos). Neretai įvairios technikos kombinuojamos tarpusavyje sukuriant bendrą vaizdą. Pirmasis planetariumas buvo įkurtas 1924 m. Skaityti plačiau.
Užupis, kaip vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, rašytiniuose šaltiniuose minimas XV a., kai šioje miesto dalyje buvo įkurtas Bernardinų vienuolynas. XV–XVII a. iš senosios miesto dalies per Užupį ėjo kelias į rytus, Polocką ir Vitebską. Užupyje kūrėsi daugiausiai darbininkai, smulkūs amatininkai, slavų pirkliai, šventikai. Veikė Užupio turgus. Gyveno daug žydų tautybės žmonių. Dauguma jų užsiėmė prekyba. Skaityti plačiau.
IX a. antroje pusėje sparčiai intensyvėjo susisiekimas geležinkeliu. Per Vilnių nutiesus geležinkelio liniją Peterburgas – Varšuva, atsirado poreikis statyti ligoninę. Šiuo geležinkelio ruožu buvo gabenami kroviniai, vežami keleiviai. Ligoninės statybos vyko 1905–1911 m., o pastatas atidarytas – 1912 m. ir turėjo 150 vietų. Čia buvo gydomi geležinkelio darbuotojai ir kariai. 1912–1953 m. ji vadinosi „Vilniaus Skaityti plačiau.
XVI a. dabartinėje Žvėryno teritorijoje yra buvęs žymaus magnato Ivano Saltono dvaras. Vakarinė, mišku apaugusi šios teritorijos dalis nuo XVI a. iki XIX a. vidurio Žvėryno teritorija priklausė LDK didikams Radviloms. XVI a. Žvėrynas pirmą kartą paminimas Radvilų rašytiniuose dokumentuose. Ši vietovė buvo vadinama Žvėrynu, kadangi čia esančiame miške buvo specialiai medžioklei laikomi žvėrys. Storų Skaityti plačiau.
XX a. pr., plėtojant Naujamiestį, Didžiojoje Poguliankoje rūmus ėmė statydintis bankininkai, gydytojai, architektai. Vėliau čia pradėjo kurtis svarbios įstaigos, mokyklos. Įspūdingi trijų aukštų pastatai J. Basanavičiaus gatvėje su iškilmingais vartais centre ir 7 aukštų kampinis namas, buvusi Polesės geležinkelio valdyba (dabar bendrovės Lietuvos geležinkeliai administracinis pastatas), pastatyti 1903 m. Polesės geležinkelis – Rusijos imperijos valstybinė Skaityti plačiau.
Davatkos. Viduramžiais toli gražu ne kiekviena moteris galėjo sau leisti stoti į vienuolyną, reikalavusį nemažo kraičio, kurio pakaktų jai išlaikyti. Be to, moterų vienuolynų buvo daug mažiau nei vyrų. Tad neturtingesnės pamaldžios merginos ir našlės burdavosi po kelias, kartais gyvendavo savo tėvų namuose ir bendrai melsdavosi kurioje nors bažnyčioje. Iš tokių sambūrių kai kuriuose kraštuose, Skaityti plačiau.