Užupis, kaip vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, rašytiniuose šaltiniuose minimas XV a., kai šioje miesto dalyje buvo įkurtas Bernardinų vienuolynas. XV–XVII a. iš senosios miesto dalies per Užupį ėjo kelias į rytus, Polocką ir Vitebską. Užupyje kūrėsi daugiausiai darbininkai, smulkūs amatininkai, slavų pirkliai, šventikai. Veikė Užupio turgus. Gyveno daug žydų tautybės žmonių. Dauguma jų užsiėmė prekyba. Jų namai, kuriuose kartu buvo ir krautuvės, stovėjo aplink turgų ir prie upės. Prie Vilnios stovėjo įrengimai drobei ir vaškui balinti, malūnai. Malūnais tuomet buvo vadinami ne tik įrengimai grūdams malti, bet ir kiti įrenginiai, naudojantys upės vandenį energijai gauti. XIX a. pab. buvo sutvarkyta visa vandentiekio sistema: nutiesti nauji vamzdžiai, sujungiantys keletą šulinių į vieną didelį mūrinį rezervuarą. Įdomu, kad iš Misionierių (Žiupronių) šaltinių vanduo buvo nuvestas į Užupį, medinius vamzdžius nutiesiant Vilnios upės dugnu. Turgaus aikštėje 1872 m. pastatytas vandens bokštas, stovintis ir šiandieną.
Šis 8 kv. metrų Užupio vandentiekio bokštas su 34 kv. metrų sklypu aplink jį neseniai buvo parduotas ir jam yra duotas atnaujinimo darbų leidimas. Pasak Kultūros paveldo departamento vadovo Vito Karčiausko, pagal projektą ten turėtų būti įrengta labai įdomi studija.
Informacijos šaltiniai: