Šv. Onos bažnyčia

Šv. Onos bažnyčios fundatorius – didysis kunigaikštis Aleksandras. Šventovė baigta statyti 1500 m. Pradžioje Šv. Onos šventovė buvo vadinama koplyčia, Mažąja Bernardinų bažnyčia. Po metų popiežius suteikė bažnyčiai atlaidus.

Iš tolo bažnyčia primena maldai suklupusį ir rankas iškėlusį žmogų, o įsižiūrėjus į pagrindinį fasadą, išryškėja Gedimino stulpų forma. Šv. Onos bažnyčios statybai buvo panaudotos net 33 formų plytos.

XVI a. atstatyta po gaisro, iki mūsų dienų bažnyčia išliko beveik nepakitusios išorės. Nors buvo restauruojama keletą kartų, visi meistrai stengėsi kuo tiksliau atkartoti buvusias formas. Deja, nebeliko senosios vidaus puošybos. XIX a. greta bažnyčios, šventoriuje, buvo pastatyta trijų tarpsnių varpinė, tačiau ji buvo nugriauta 1869-1870 m. carinės valdžios įsakymu pro pat Šv.  Onos bažnyčią tiesiant naują gatvę. Tuo metu Vilniuje dirbęs rusų architektas Nikolajus Čaginas pastatydino naują varpinę, kuri tebestovi iki šiol. Anot Vilniaus meno žinovo Mikalojaus Vorobjovo, „Čiaginasperioglino netoliese Šv. Onos naują varpinę. Fantastiškai bjaurų pastatą pseudogotikinio „stiliaus“, kuriuo iš visų jėgų stengėsi pamėgdžioti grakščiai trapius Šv. Onos bokštelių ašmenis, o iš tikrųjų ji primena riebią žąsį apipešiotu kaklu arba tortą su cukrinių saldumynų kepure, pastatytą ant kažkokios nelemtos spintos“.

1812 m. prancūzų kariuomenė rekvizavo šv. Onos bažnyčią iš pradžių amunicijai, vėliau karo belaisviams laikyti. Nors Napaleonas Bonapartas ir žavėjosi bažnyčios grožiu, norėjęs ant delno padėjęs perkelti į Paryžių, tačiau nesudraudė nei savo generolų, nei kareivių, kurie barbariškai naikino bažnyčios vidaus medinį inventorių.

1941 m. birželio mėn. netoli Šv. Onos bažnyčios nukrito dvi aviacinės bombos, o 1944 m. liepos mėn. bažnyčios kaimynystėje buvo išsprogdinta vandentiekio stotis ir tris dienas bei naktis šaudė greta dislokuota granatsvaidžių batarėja.

Apie Šv. Onos bažnyčią pasakoja legenda, kuri pirmą kartą legenda užrašyta XVIII a. pr. Vilniaus jėzuito istoriko Adomo Ignaco Naramovskio knygoje „Sarmatų istorijos vaizdas“ (FaciesrerumSarmaticarum, 1724–1726). Joje pasakojama, kad bažnyčią statė du meistrai, kunigaikštienės Onos Vytautienės pakviesti iš Minsko – vyresnysis Vaitiekus, patyręs mūrininkas, ir jaunas jo pagalbininkas Jonas, Vaitiekaus žentas. Pradėjo šventovę statyti Vaitiekus, o jaunasis jo mokinys tuo metu tobulinosi svečiose šalyse. Kai senasis meistras paklojo pamatus ir pradėjo mūryti sienas, Jonas grįžo. Pamatęs nuostabią šventovę, Vaitiekus užsidegė pavydu ir pykčiu. Užlipus pastoliais į aukščiausią bažnyčios vietą, senasis meistras nustūmė jaunąjį pagalbininką žemėn. Jaunuolis nukrito prie savo mylimos Marijos kojų ir žuvo. Apžiūrėjęs pradėtą statyti bažnyčią, kurią Vaitiekus jam didžiuodamasis parodė, Jonas pastebėjo ją esant nedailią, sunkių formų, be papuošimų. Ir pasakė pastabas mokytojui. Įsižeidęs dėl jaunojo kolegos kritikos, Vaitiekus paliko įpusėtą statybą ir išvyko iš miesto. Jonas tęsė darbą – ant lygios apatinės dalies sumūrijo lengvą, ažūrinę viršutinę dalį, figūrinius stulpelius ir tris grakščius fasado bokštus. Prabėgus metams į namus grįžo pavargęs ir pasenęs Vaitiekus. Nekantraudamas pamatyti baigtą kūrinį, jis pakvietė žentą apžiūrėti statinį dar tą pačią naktį, šviečiant mėnuliui. Pamatęs nuostabią šventovę, Vaitiekus užsidegė pavydu ir pykčiu. Užlipus pastoliais į aukščiausią bažnyčios vietą, senasis meistras nustūmė jaunąjį pagalbininką žemėn. Jaunuolis nukrito prie savo mylimos Marijos kojų ir žuvo. Šią legendą perpasakojo rašytojas Antanas Ramonas knygoje „Vilniaus legendos. Pasakos“ (2001 m.).

Informaciniai šaltiniai:

  1. Janonienė , Rūta. LDK istorija: Mitai apie Šv. Onos bažnyčią.
  2. Vilniaus šventovės : istorija, legendos, asmenybės, dabartis . – Vilnius, 2012. – 354 p.
  3. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia 

Leave a Reply