Žalieji ežerai

Žalieji ežerai telkšo Vilniaus miesto šiaurinėje dalyje, Verkių regioniniame parke. Čia plyti paskutinio apledėjimo sustumtos aukštumos, pasižyminčios aklinų daubų ir ežerų gausa. Jose išsiskiria ilgi ir labai gilūs Žaliųjų ežerų dubakloniai (rinos), kuriuos supa mišku apaugusios kalvos ir gūbriai – Gulbinų miškas. Tai vienas vertingiausių ir vaizdingiausių Verkių regioninio parko kraštovaizdžių. Jis saugomas Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinyje (331 ha).

Žaliųjų ežerų grupę sudaro 3 didesni (Balsys, Gulbinas, Mažasis Gulbinas) ir 3 mažesni (Raistelis, Akis, Baraukos akis) ežerai. Visi jie telkšo dviejuose giliuose, siauruose, vingiuotuose, iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsusiuose dubakloniuose. Pagal kilmę visi jie priskiriami rininių ežerų grupei. Jų dubaklonius (rinas) maždaug prieš 18 tūkst. metų išgraužė tekantys tirpstančio ledyno vandenys. Ežerai vadinami Žaliaisiais, nes dėl didelio ištirpusių karbonatų kiekio požeminiame vandenyje, kuriuo maitinami ežerai, jų vanduo yra ryškiai žalios spalvos. Žaliuosius ežerus drenuoja Riešės upė – dešinysis Neries intakas.

Didžiausias ir giliausias iš Žaliųjų ežerų grupės – Balsio ežeras ir jo guolis: miškingi ir statūs šlaitai virš vandens iškyla iki 40 m, tiek pat jie nusileidžia po vandeniu. Giliausia ežero vieta (apie 39 m) yra pietinėje dalyje. Šis ežeras vadinamas įvairiai: Kryžiuočių, Kryžiokų ar Žaliuoju ežeru. Kryžiuočių (Kryžiokų) ežero pavadinimo kilmė siejama su legenda. Pasak jos, senovėje žiemų ant užšalusio ežero vyko kautynės tarp lietuvių ir kryžiuočių, besiveržusių į Vilnių. Ledas, neatlaikęs sunkiai šarvuotų kryžiuočių, įlūžo, ir visi jie nugarmėjo į ežero dugną.

Balsio ezero batimetrija (Tadas Dirse, 2013)

Balsio ežero plotas 55 ha, ilgis – maždaug du kilometrai, didžiausias plotis – netoli pusės kilometro, krantų ilgis – daugiau nei 5 km. Visais metų laikais ežero vanduo būna ryškiai žalias, net ir po ledu. Todėl ežeras ir vadinamas Žaliuoju. Ežerą maitina požeminiai vandenys, kuriuose gausu ištirpusių karbonatų. Jie ne tik nudažo vandenį žaliai, bet ir kaupiasi ežero dugne, sudarydami gėlavandenių klinčių sluoksnius. Balsio ežero krantai vingiuoti, tačiau be gilių įlankų ir pusiasalių. Šlaitai aukšti ir statūs. Tik šiaurės vakarinėje dalyje krantai žemi, užpelkėję. Šlaituose gausu mažų šaltinių. Ežero atabradas gana siauras, dugnas nuklotas žvirgždu, gargždu, smulkiu smėliu (vietomis su karbonatingo dumblo priemaiša). Pietinėje ežero pakrantėje įrengtas vilniečių pamėgtas paplūdimys. Aplink ežerą driekiasi vaizdingas 10 km ilgio pėsčiųjų ir dviračių turizmo maršrutas. Nuo paplūdimio dešiniuoju krantu paėjus apie 500 metrų, galima patekti į Balsio ežero regyklą. Nuo jos atsiveria puikus ežero ir miškų vaizdas, poilsiautojų patogumui įrengta atokvėpio vieta.

Kiti du Žaliųjų ežerų grupės ežerai – Gulbinas ir Mažasis Gulbinas – tyvuliuoja viename dubaklonyje. Mažasis Gulbinas, pūpso lyg ant kalno – beveik 20 m aukščiau už Balsio ežerą. Jo krantai žemesni, o ir pats ežeras ne toks gilus. Mažojo Gulbino plotas 10,4 ha, giliausia vieta (16,6 m) yra vakarinėje ežero dalyje.

Siaura protaka Mažasis Gulbinas jungiasi su gerokai ilgesniu, bet seklesniu Gulbino ežeru, kuriame yra nedidelė mišku apaugusi sala. Joje pūpso senovę menantis piliakalnis. Gulbino ežeras tris kartus ilgesnis už Mažąjį Gulbiną. Gulbino ežero plotas 36 ha, ilgis – apie 2 km. Didžiausias gylis (11,8 m) yra šiaurinėje dalyje. Į vidurinę ežero dalį įteka Riešės upelis ir vos už 100 metrų išteka. Žemi užpelkėję krantai supa šiaurinį ežero galą ir Riešės upelio santaką.

Į pietus nuo Balsio ežero tame pačiame dubaklonyje spindi mažas apskritas Akies ežerėlis. Jo plotas vos pusė hektaro, o gylis siekia 2 metrus. Stebina mažojo Raistelio ežero (1 ha) gylis – 7 metrai. Pastarasis kartu su Baraukos akimi – dar vienu ežerėliu, mažiausiu Žaliųjų ežerų grupėje (vos 0,13 ha), tyvuliuoja į šiaurę nuo Gulbino ežero.

Žalieji ežerai unikalūs ne tik savo hidrografine struktūra, vandens spalva, bet ir augmenija. Gamtinė įvairovė ypač didelė tarpežeryje – teritorijoje tarp Balsio ir Mažojo Gulbino ežerų. Ši vietovė (133 ha) paskelbta europinės svarbos saugoma teritorija, kurioje saugomos retos gamtinės buveinės (ežerai su menturdumblių bendrijomis, vakarų taiga, plačialapių ir mišrūs miškai, žolių turtingi eglynai, griovų ir šlaitų miškai) ir plačialapės klumpaitės augavietės. Žaliuosiuose ežeruose auga labai retos bendrijos, kurių vyraujantys augalai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rečiausia šiurpinio žvakidumblio bendrija, paplitusi pietinėje Balsio ežero dalyje 0,5–3 m gylyje. Šakotosios ratainytės, augančios ežerų pakraščiuose kartu su meldais, nendrėmis bei viksvomis, yra reliktiniai mūsų floros augalai – retenybė tiek Lietuvoje, tiek ir kaimyninėse šalyse.

Informaciją parengė:

LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas

Informaciniai šaltiniai:

  1. Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002.- 84 p.
  2. Dirsė, T. Žaliųjų ir kitų Verkių regioninio parko ežerų morfometrija ir ištirtumas. Bakalauro darbas. –Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, Geografijos ir turizmo katedra.,2013.
  3. Garunkštis, Aleksas. Ežerai gimsta, bręsta ir miršta. – Vilnius, 1969. – 159 p.
  4. Guobytė, Rimantė. Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija
  5. Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas teritorijas: iliustruotas žinynas. – Vilnius, 2013. – 317 p.
  6. Kilkus, Kęstutis. Ežerai: 119 Lietuvos ežerų. – Vilnius, 2013.- 180 p.
  7. Kilkus, Kęstutis. Lietuvos draustinių ežerai. – Vilnius, 1986. -143 p.
  8. Lietuvos reljefo žemėlapis © UAB Hnit Baltic, 2016.
  9. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastras
  10. Maršrutas aplink Balsio ežerą
  11. Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai
  12. Verkių regioninio parko svetainė
  13. Vilnijos vartai: Verkių seniūnija
  14. Žalieji ežerai // Visuotinė lietuvių enciklopedija.  – Vilnius, 2014. – T. XXV. – p. 655.

Leave a Reply