2017 m. įkurta „Telia Vilniaus istorijos Nemuziejus“ – tai analogų Europoje neturintis virtualus muziejus, kuriame daugiasluoksnės kompiuterinės grafikos, lazerių ir projekcijų pagalba bus atkurta 700 metų sostinės istorijos. 15 minučių virtualus seansas papasakos net 16 kertinių istorijų, kurios nuo pat Gedimino sapno formavo šiandieninį Vilniaus veidą. Pasitelkę naujausias technologijas, istorikai ir dailininkai Telia Nemuziejuje taip Skaityti plačiau.
1912 m. gegužės 26 d. pirmą kartą vadinamojoje „Filarmonijos“ salėje įvyko O. Dymovo pjėsės senaja žydų kalba „Klausyk, Izraeli!” premjera. Teatro ivrito kalba sukūrimo idėją iškėlė Naumas Cemachas dar 1911 m. Balstogėje kur jis tuomet gyveno. Surinkęs neprofesionalių aktorių trupę, Cemachas pradėjo statyti spektaklį. Gardino gubernatorius neleido rodyti spektaklio, todėl Cemachas jį parodė Vilniuje. Vėliau Skaityti plačiau.
Šimtmečių senumo pastatai, kurių sienos girdėjusios iš kartos į kartą gyvenusių žmonių turėtas paslaptis ir išgyventus nutikimus, dar ir šiandien mena mįsles apie skirtingų laikmečių įvykius. Vilniuje, pačiame sostinės centre, lietuvių filosofo, teologo ir poeto Adomo Dambrausko-Jakšto garbei pavadintoje gatvėje esantis išskirtinis statinys, pažymėtas 9-uoju numeriu, saugo ypatingą istoriją. Keturių aukštų neogotikos stiliaus mūrinis pastatas Skaityti plačiau.
XX a. pr., plėtojant Naujamiestį, Didžiojoje Poguliankoje rūmus ėmė statydintis bankininkai, gydytojai, architektai. Vėliau čia pradėjo kurtis svarbios įstaigos, mokyklos. Įspūdingi trijų aukštų pastatai J. Basanavičiaus gatvėje su iškilmingais vartais centre ir 7 aukštų kampinis namas, buvusi Polesės geležinkelio valdyba (dabar bendrovės Lietuvos geležinkeliai administracinis pastatas), pastatyti 1903 m. Polesės geležinkelis – Rusijos imperijos valstybinė Skaityti plačiau.
Ankščiau senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus jungianti gatvė vadinosi Didžiąja Pohulianka. Slaviškos kilmės žodis, reiškiantis pasivaikščiojimą. Mat senojo Vilniaus miestelėnai laisvalaikį mielai leisdavo besidžiaugdami miestą supančios gamtos grožiu. Netgi madinga būdavo keliauti vežimaičiais ar pėsčiomis link Vingio, Gerosios Vilties, Antakalnio, Belmonto kalvynų. Tačiau žmonės sakydavo, kad ne iš pasivaikščiojimų, o nuo žodžių „pašvęsti“, Skaityti plačiau.
Vilniaus karo mokykla – Rusijos imperijos kariuomenės specialioji karinė mokykla, veikusi 1864–1915 m. (dabar Vilniaus universiteto Gamtos fakultetas.), 1915–1917 m. – Poltavoje. Vilniaus karo mokykla įsteigta 1864 m. spalio 29 d. pagal ministro Nikolajaus Miliutino parengtą planą. Iš pradžių ji vadinosi Vilniaus pėstininkų junkerių mokykla. Mokėsi 200 junkerių, o nuo 1874 m. kursantų skaičius padidintas Skaityti plačiau.
Vilniaus evangelikų senųjų kapinių kompleksą pietinėje dalyje riboja dabartinė K. Kalinausko g., vakarinėje – dabartinė V. Mykolaičio-Putino g., rytinėje – tvora, einanti lygiagrečiai Akmenų g. ir juosianti dabartinės JAV ambasados bei kitus pastatus. Tiksli kapinių riba šiaurinėje pusėje, kur stovi Profsąjungų rūmai, neaiški. 1806 m. žemės sklypą kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hahnas. Skaityti plačiau.
Buvusių evangelikų liuteronų kapinių vietoje, jaunų ir drąsių architektų kompanija, vadovaujama architekto Gedimino Baravyko, 1974 m. sukūrė išskirtinės architektūros pastatą. Tai pirmasis Lietuvoje objektas nebažnytinėms santuokoms ir vardynoms įregistruoti išsiskyrė architektūriniu sprendimu. Pritaikyta procesijoms, pabrėžtinai ašinė pastato erdvinė tūrio kompozicija prasideda iškilmingais laiptais, vedančiais į apeigoms skirtą antrą aukštą. Pastato pirmasis aukštas buvo skirtas administracinėms Skaityti plačiau.
„Dviaukštis“ – antroji 2009 m. vykusio projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ skulptūra. Jos autorius Mindaugas Navakas sako, kad „Dviaukštis“ yra pusiau skulptūra, pusiau statinys, nes į jį galima įeiti. Jos aukštis – 450 cm. Viršutinė dalis primena barokinės bažnyčios kupolą. Skulptūros stogelio kiaurymėje skulptorius įmontavo ametisto geodą. Šis ametistas pargabentas iš Brazilijos, o skulptūra Skaityti plačiau.
Viena iš vietų Vilniuje, kurių dar nepalietė posovietinės sterilizacijos procesas – Jogailos g. pradžioje 1969 m. įsikūrusi „Sultininė“, kuri veikia toje pačioje vietoje ir yra išlaikiusi ne tik tų laikų asortimentą, bet ir interjerą. Du staliukai prie vienos sienos, trys – prie kitos. Staliukai aukšti prie kurių galima valgyti stovint, išrikiuoti padėklai su bandelėmis, virdulys Skaityti plačiau.