Vilniaus miestas įsikūręs prie Neries upės. Neris – baltarusių ir lenkų vadinama Vilija – yra antroji pagal ilgį upė Lietuvoje, Nemuno dešinysis, didžiausias intakas. Neries ilgis 510 km (iš to 235 km Lietuvos teritorijoje), ji išteka Baltarusijoje, Minsko aukštumos šiaurinėje dalyje iš pelkės prie Vialikajė Polės kaimo ir įteka į Nemuną ties Kaunu.
Neris Vilniuje teka ŠR-PV krypties plačiu (3-5 km pločio) senslėniu, kurį kadaise išgraužė vandens srautai, ištekėdami iš prieledyninių marių, susitvenkusių tirpstant ir traukiantis paskutiniam ledynui. Įdomu, kad šis senslėnis žymi paskutiniojo ledyno išplitimo ribą: ledynas ties juo buvo ilgam sustojęs ir toliau į pietryčius nebeslinko. Neries upė ledynmečio pabaigoje ir poledynmetyje intensyviai keitė ir formavo savo vagą, kilpinėjo senslėnio ribose ardydama šlaitus ir klostydama smėlingas sąnašas, taip suformuodama gilų, platų ir sudėtingą terasinį slėnį. Neries klonyje skiriamos net 9 terasos: aukštesniąsias (5-9) terasas suformavo ledyno tirpsmo vandenys, o žemesniąsias (1-4) – Neries upės veikla. Neries slėnį supa moreniniai kalvynai, kurių šlaitai daug kur išraižyti griovomis ir raguvomis, atsiveriančiomis trečiąją viršsalpinę terasą.
Neris Vilniaus miesto teritorijoje vingiuoja apie 47 km, nuo Skirgiškių iki Grigiškių. Šioje atkarpoje upės vaga pažemėja 18 m (nuo 95 iki 77 m virš jūros lygio), taigi vidutinis nuolydis yra 38 cm/km. Iki Vilkpėdės Neris teka pietvakarių kryptimi, o ties Paneriais pasuka į šiaurės vakarus. Upė teka giliu slėniu, virš kurio iškyla aukšti šlaitai ir eroziniai kalvynai. Ardomuose šlaituose yra keletas atodangų skardžių, žymiausia – Plikakalnio atodanga (58 m aukščio). Upės krantai sausi, smėlingi, upės dugnas smėlingas-žvyringas, vietomis akmenuotas. Vilniaus teritorijoje Neries vaga pilna rėvų ir tik trumpoje atkarpoje nuo Verkių iki miesto centro jų nėra, dėl to šioje atkarpoje gali plaukioti laivai. Vilniaus centrinėje dalyje vaga reguliuota, apjuosta krantinėmis. Vagos plotis svyruoja nuo 60 iki 110 metrų, gylis 1,2–2 m, srovės greitis 0,5–0,6 m/s.
Vilniaus miesto teritorijoje į Nerį įteka daug intakų. Didžiausias ir svarbiausias – Vilnia. Būtent Vilnios ir Neries santakoje kūrėsi Vilniaus pilių sistema ir ankstyvasis Vilniaus miestas. Kiti kairieji intakai: Antavilis, Veržuva, Upelė (Kairia), Vokė. Svarbesni dešinieji intakai: Riešė, Verkė, Baltupis (Cedronas), Sudervė. Neries slėnis labai šaltiniuotas, jame gausu požeminių vandenų. Čia įrengtos Vilniaus vandenvietės, kurios aprūpina miestą puikios kokybės arteziniu vandeniu.
Per pavasario potvynius Neris seniau išsiliedavo iš krantų, apsemdavo arčiau upės esančias Vilniaus gatves. Itin didelis potvynis įvyko 1931 m. pavasarį, jo metu buvo apsemtos Žygimantų, Kosciuškos, Vrublevskio gatvės ir netgi Katedros aikštė. Dideli pavasario potvyniai buvo ir 1941, 1951, 1956, 1958 metais. 1976 m. Neries aukštupyje Baltarusijoje buvo įrengta Vileikos vandens saugykla, kuri sureguliavo Neries režimą ir dideli potvyniai liovėsi.
Neris yra Vilniaus miesto ašis, ji dalija miestą į dvi gamtiškai, istoriškai ir architektūriškai skirtingas dalis – šiaurvakarinę ir pietrytinę. Neries slėnis skiria senąją Ašmenos (Medininkų) ir jaunesnę Aukštaičių aukštumas. Įdomu, kad dar viduramžiais Vilniaus kunigaikštystėje (vaivadijoje) buvo skiriamos dvi dalys: „Užnerio Lietuva“ ir „Panerio Lietuva“, kurias skyrė Neries upė. Vilnius pirmiausia kūrėsi „Panerio Lietuvoje“, pietrytiniame Neries krante, ir tik XIX-XX a. „perlipo“ į šiaurvakarinį Neries krantą.
Nuo senų laikų Neries upė Vilniaus miestui turėjo didžiulę svarbą. Kol nebuvo nutiesti geležinkeliai, Nerimi vyko prekyba, plaukiojo upiniai krovininiai laivai – vytinės. Prieplaukos ir sandėliai buvo ties Žaliuoju tiltu bei Lukiškių priemiestyje. Vilniaus upeivius vienijo Šv. Jackaus brolija. Senajame Vilniuje taip pat veikė gausus žuvininkų cechas, kurio nariai turėjo išimtinę teisę žvejoti upėse ir ežeruose, prekiauti pačių sugauta arba pirkta žuvimi.
Apie Nerį sukasi miesto gyvenimas. Abipus Neries išsidėstęs miesto centras, žaliosios ir laisvalaikio zonos su pasivaikščiojimo ir dviračių takais, sporto aikštelėmis, kavinėmis. Neries krantus jungia 8 transporto ir 2 pėsčiųjų tiltai. Seniausias – Žaliasis tiltas. Šioje vietoje tiltas buvo pastatytas dar XVI a., tuomet jis vadintas Didžiuoju arba Vilniaus tiltu. Dar seniau čia buvo brasta – patogiausia vieta persikelti per Nerį Vilniaus apylinkėse. Per šią brastą ėjo svarbus kelias iš šiaurės į pietus. Iš Vilniaus pilių šią brastą ir prekybinį kelią buvo galima kontroliuoti. Taigi, Vilnius įsikūrė strategiškai svarbioje ir patogioje vietoje.
Seniau gyventojai per Nerį persikeldavo ir keltais. XX a. pradžioje keltai veikė ties Verkiais, Trinapoliu, Valakampiais, Antakalniu (Pospieška), Trijų kryžių kalnu, Gedimino kalnu, Lazdynais. Taip pat būdavo įrengiami ir pontoniniai tiltai, vietos gyventojai upę perbrisdavo ir rėvomis.
Informaciją parengė:
LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas
LEU geografijos specialybės III kurso studentė Gabija Valentinavičiūtė
Informaciniai šaltiniai:
- 1:25 000 mastelio 1933 metų Vilniaus topografinis žemėlapis (lenkų k.). Wilno ,1933 r., Południe, Pas 30 – Slup 40-F.
- Basalykas, Alfonsas. Lietuvos TSR fizinė geografija,. -Vilnius,1965. – T. 2. – 496 p.
- Basalykas, Alfonsas. Lietuvos upės. – Vilnius,1956. -132 p.
- Gailiušis, Brunonas, Jablonskis, Jonas, Kovalenkovienė, Milda . Lietuvos upės :hidrografija ir nuotėkis. – Kaunas, 2001.- 790 p.
- Guobytė, Rimantė. Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija.
- Lietuvos reljefo žemėlapis © UAB Hnit Baltic, 2016.
- Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai
- Vaitkevičius, Vykintas. Neris: 2007 metų ekspedicija. – Vilnius, 2014. – T.4. – 309 p.
- Vaitkevičius, Vykintas. Vilija–Neris: vardo istorijos vingiai // Liaudies kultūra,. – 2005, Nr.6, p. 10-16.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. -T. XVI , p. 293-294.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija . -Vilnius, 2014. -T. XXV, p. 227.