Raduškevičių rūmai

XVIII amžiuje šioje vietoje minimi Vitebsko vaivados Piro statytų ir Piromonto vardą gavusių rūmų griuvėsiai. Piro [gr. pyr — ugnis] – pirmoji sudurtinio žodžio dalis, rodanti sąryšį su kaitra, ugnimi, aukšta temperatūra. Neogotikinio stiliaus pastatą 1894–1897 metais pasistatydino gydytojas Hilarijus Raduškevičius. Rūmai buvo statomi pagal Juliano Januševskio projektą.

Hilaro Raduškevičiaus ,,pilaitė“ yra išlikusi ½ dalis pastato. Ji buvo sudaryta iš kelių skirtingo aukščio ir silueto korpusų, supančių didelį vidinį kiemą. Netinkuotiems gelsvų plytų fasadams pritaikyti gotikos ir renesanso elementai. 1894 metais J. Januševskio projektuotą pastatą sudarė du statmenai sujungti korpusai su dviem asimetriškai išdėstytais bokšteliais, gausiu neogotikiniu viršutinės fasado dalies dekoru. Vakariniame (neišlikusiame) korpuse prie gatvės buvo statinys su bokšteliu, kurio fasado formos priminė venecijietišką gotiką. Vilniaus istorizmo architektūroje viduramžių stiliais sekta labai retai. Vėliau rūmai 1896-1897 m. buvo papildyti trijų aukštų pilaite su aštuonkampiu bokštu, apjuostu dantytu parapetu imituojančiu pilių architektūrą. (arch. S. Krajevskis). Jos smailiaarkiniuose languose ir kitose detalėse gotikos formos mėgdžiojamos paviršutiniškiau nei vakariniame korpuse, jie gerokai supaprastinti.

1962–1963 m. buvo nugriautas vakarinis korpusas ir šiaurinio korpuso vakarinė dalis.

2004 m. pastate įsikūrė architektų sąjunga (savarankiška, savanoriška Lietuvos profesinė kūrybinė organizacija, jungianti atestuotus architektus). 2013 m. spalį baigti rekonstrukciniai pilaitės darbai. Kadaise čia veikė avalynės fabrikas, vėliau įsikūrė stiklių įmonės administracija, dar vėliau – sovietų karinis dalinys. Galiausiai – studentų bendrabutis, greitosios pagalbos stotis.

AB „Panevėžio statybos trestas“ 2013 m. atliko kapitalinę rūmų rekonstrukciją, kurios tikslas – pastato fizinės būklės pagerinimas ir funkcionalumo padidinimas. Užpakaliniai ir šoniniai tinkuoti rūmų fasadai apšiltinti, o pagrindiniai geltono mūro fasadai restauruoti.

Informaciją parengė:

Augustė Juodėnaitė

Informaciniai šaltiniai:

  1. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II –ojo dešimtmečio iki 1918 m.  -Vilnius, 2000. – T.3, p. 128-129.
  2. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000, p.102-103.

Leave a Reply