Šv. Kazimiero bažnyčia, vienas gražiausių Vilniaus baroko paminklų, pastatyta 1604-1615 metais. Ją statė Lietuvoje įsikūrę jėzuitai, remiami didikų ir miestiečių. Kaip įprasta XVII-me amžiuje, po didžiuoju bažnyčios altoriumi buvo įrengta kripta, skirta laidoti patiems jėzuitams, o taip pat jų geradariams. Jau 1655 m. bažnyčia buvo nuniokota į Vilnių įsiveržusių Rusijos kazokų. Didžiausia tikimybė, kad kaip Skaityti plačiau.
Iki XIX a. pab. Žvėrynas buvo Vilniaus priemiestis. 1893 m. pirklys Vasilijus Martinsonas suskirstė Žvėryną sklypais ir ėmė pardavinėti. Gyventojų daugėjo, o dauguma jų buvo stačiatikiai, todėl imta galvoti apie jiems skirtus maldus namus. V. Martinsonas padovanojo stačiatikių bendruomenei žemės sklypą cerkvei statyti. Lėšų paaukojo Vilniaus ir kitų Rusijos miestų tikintieji. 1903 m. vasarą buvo Skaityti plačiau.
1934 m. dailininko Eugenijaus Kazinirowskio pagal vienuolės Faustinos Kowalskos regėjimus ir jai prižiūrint nutapytas Jėzaus pavekslas. Pirmą kartą paveikslas viešai pagerbtas Aušros Vartų koplyčioje 1935 m. Po ilgų klajonių 1986 m. buvo slapta parvežtas į Vilnių. Stebuklingomis galiomis garsus paveikslas buvo atiduotas Šv. Dvasios bažnyčiai. Paveikslas buvo pakabintas dešinėje bažnyčios pusėje priešais sakyklą. 2004 m. Skaityti plačiau.
Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta 1913 m. spalio 22 d. Dievo Apvaizdos bažnyčios statytojas buvo kunigas Karolis Lubianec, o projektą parengė žymus Vilniaus architektas Antanas Vivulskis. Bažnyčia neogotikinė, vienanavė. Stačiakampio plano, su bokšteliais, žemesne ir siauresne apside. Pradžioje Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo ne bažnyčia, o parapijos koplyčia, skirta aptarnauti Gerosios Vilties gatvėje įsikūrusiems Skaityti plačiau.
Vilniaus Didžioji sinagoga – buvusi sinagoga žydų gatvėje Vilniuje. Kaip religinis pastatas pradėtas naudoti dar 1440 m. Pirmąją medinę sinagogą Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti 1573 metais, kai Varšuvos konfederacija užtikrino kitatikiams lygias teises su katalikais, o bajorams leido savo žemėje statyti bet kurios konfesijos šventyklas. Nėra žinių kaip Skaityti plačiau.
Pagal legendą, bonifratrų, Šv. Dievo Jono brolijos vienuolių, vienuolynas pastatytas apie 1332 m. nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje. Čia stovėjusi medinė bažnytėlė, kuri 1533 m. sudegė. 1543 m. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis šioje vietoje pastatydino Šv. Kryžiaus koplyčią. Bonifratrus prie Šv. Kryžiaus koplyčios 1635 m. įkurdino Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina, užrašęs vienuoliams ne tik bažnyčią ir Skaityti plačiau.
Jeigu Lietuvoje ieškotume objekto, prie kurio dirbo didžiausias Tičino kilmės menininkų skaičius, tai būtų Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Jos statybas finansavo Lenkiją-Lietuvą valdžiusi Vazų (1586-1668 m.) dinastija. Šiems, iš Švedijos kilusiems karaliams, buvo ypač svarbu parodyti savo ryšius su senąją Jogailaičių dinastija. Kaip tik dėl to, Vilniaus širdyje jie pastatė iš lietuviškosios dinastijos Skaityti plačiau.
Viena seniausia Romos katalikų mūrinė bažnyčia Lietuvoje išsaugojusi beveik nepakitusius gotikinius bruožus. Seniausia Lietuvoje mūrinė krikščioniška (ortodoksų) bažnyčia (Paraskevės cerkvė) pastatyta 1345 m. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos krikšto metais – 1387 m. XVI a. sumūryti stulpai ir skliautai vietoj medinių lubų. Bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro atlikta daug keitimų: Skaityti plačiau.
Bažnyčia pradėta statyti 1604 m. Kertinį akmenį pašventino Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Šios bažnyčios nuodėmklausys ir pamokslininkas buvo Andriejus Bobola – kazokų nužudytas 1657 m., šventuoju paskelbtas 1938 m. Daug kartų bažnyčia naikinta gaisrų ir žmonių. Daug kartų keitėsi savininkai, kol 1988 m. spalį Šv. Kazimiero bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Po restauracijos 1991 m. kovo 3 Skaityti plačiau.
Vilniaus katedra turi daugiau kaip šešių šimtmečių istoriją. Šioje šventovėje saugoma daugybė religinių, meno ir istorinių vertybių, kurios svarbios ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos žmonėms. Religinis, kultūrinis ir istorinis paveldas — tai prieš mus gyvenusių žmonių palikimas, susijęs su mūsų krašto tikėjimo istorija. 1769 m. siautėjusi didelė audra nuniokojo katedros skliautus. Jos rekonstrukcijos Skaityti plačiau.