IX a. antroje pusėje sparčiai intensyvėjo susisiekimas geležinkeliu. Per Vilnių nutiesus geležinkelio liniją Peterburgas – Varšuva, atsirado poreikis statyti ligoninę. Šiuo geležinkelio ruožu buvo gabenami kroviniai, vežami keleiviai. Ligoninės statybos vyko 1905–1911 m., o pastatas atidarytas – 1912 m. ir turėjo 150 vietų. Čia buvo gydomi geležinkelio darbuotojai ir kariai. 1912–1953 m. ji vadinosi „Vilniaus stoties ligoninė“. Lenkų okupacijos metais ligoninės personalą sudarė 18 gydytojų, 26 bendrosios praktikos slaugytojai, 49 slaugės ir ūkio bei raštinės darbuotojai. Ligoninėje gydėsi 4291 ligonis. Už vieną dieną ligoninėje reikėjo mokėti 7 zlotus: 15 procentų sumos mokėjo ligonis, likusią dalį žinyba. Visi kiti asmenys mokėjo visą sumą. Hitlerinės okupacijos metais ligoninėje buvo įsikūrę vokiečių sąjungininkai italų kareiviai. Ligoninės kieme buvo įrengti požeminiai sprogmenų sandėliai.
Po Antrojo pasaulinio karo įstaigą imta plėsti. Ženklūs pasikeitimai įvyko 1985 m. – 300 lovų ligoninėje įkurti pulmonologijos, kardiologijos, gastroenterologijos, nervų, otorinolaringologijos, akių ligų ir vaikų ligų skyriai. Čia buvo gydomi geležinkeliečiai iš visos Respublikos. 1953–1993 m. ligoninė vadinosi „Pabaltijo geležinkelio Vilniaus stoties ligoninė“. 1992 m. ligoninė perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Nuo 1993 m. iki 2004 m. gydymo įstaiga vadinosi „Geležinkelininkų ligoninė“. 2003–2004 m. renovuojant ligoninę, pacientai ir personalas buvo laikinai perkelti į tuščias Šv. Jokūbo ligoninės patalpas. Renovacija trūko iki 2006 m. ir jos metu pilnai renovuoti 2 ligoninės korpusai, pastatyta jungiamoji galerija tarp A-B korpusų. Atidarytas III slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius, baigta statyti antra jungiamoji galerija tarp A-C korpusų. Nuo 2004 m. ligoninė vadinasi „Vilkpėdės ligoninė“. Vilkpėdės ligoninė šiandien – viena iš svarbiausių gydymo įstaigų Vilniuje.
Informacijos šaltiniai: