Simonas Daukantas – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Vilniaus universiteto vienas iš kiemelių pavadintas pavadintas pirmojo Lietuvos istoriją lietuviškai rašiusio šio universiteto auklėtinio Simono Daukanto vardu. Simono Daukanto atminimo ąžuolas pasodintas Lietuvos švietėjo S. Daukanto garbei. Tai paprastasis ąžuolas (Quercus robur), augantis S. Daukanto kieme prie Vilniaus universiteto Filologijos Skaityti plačiau.
Aikštė pavadinta istoriko Simono Daukanto vardu yra bene gražiausia aikštė Vilniuje. Kad ir iš kurios pusės ateitumėte į S. Daukanto aikštę, siaura gatvelė staiga prasiplečia ir įsilieja į aikštę, kuri apsupta klasicistiniais XVIII amžiaus pabaigos – XIX pradžios statiniais. Aplink šią aikštę yra išsidėstę svarbūs Vilniaus miestui architektūros paminklai: buvę didikų namai ir dabartiniai Prezidento Skaityti plačiau.
1912 m. gegužės 26 d. pirmą kartą vadinamojoje „Filarmonijos“ salėje įvyko O. Dymovo pjėsės senaja žydų kalba „Klausyk, Izraeli!” premjera. Teatro ivrito kalba sukūrimo idėją iškėlė Naumas Cemachas dar 1911 m. Balstogėje kur jis tuomet gyveno. Surinkęs neprofesionalių aktorių trupę, Cemachas pradėjo statyti spektaklį. Gardino gubernatorius neleido rodyti spektaklio, todėl Cemachas jį parodė Vilniuje. Vėliau Skaityti plačiau.
Pinigų muziejaus užuomazgų galima aptikti dar 1985 m., kai SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinėje kontoroje (VB RK) buvo įrengtas Valstybinio banko istorijos muziejus. 1986 m. jis įregistruotas kaip vienas iš LSSR visuomeninių muziejų; jame buvo saugomi 489 pagrindinio fondo eksponatai. Muziejaus prižiūrėtojos pareigos buvo patikėtos ilgametei SSRS VB RK darbuotojai Genovaitei Leonavičiūtei. Muziejaus rinkinių formavimas Skaityti plačiau.
Šimtmečių senumo pastatai, kurių sienos girdėjusios iš kartos į kartą gyvenusių žmonių turėtas paslaptis ir išgyventus nutikimus, dar ir šiandien mena mįsles apie skirtingų laikmečių įvykius. Vilniuje, pačiame sostinės centre, lietuvių filosofo, teologo ir poeto Adomo Dambrausko-Jakšto garbei pavadintoje gatvėje esantis išskirtinis statinys, pažymėtas 9-uoju numeriu, saugo ypatingą istoriją. Keturių aukštų neogotikos stiliaus mūrinis pastatas Skaityti plačiau.
Mykolas Kleopas Oginskis – vienas iš garsios didikų Oginskių giminės atstovų. M. K. Oginskis buvo daugeliu talentų pasižymėjusi asmenybė: politikas, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos Seimo narys, Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės narys, Lietuvos sukilėlių Vyriausybės, Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, socialinių reformų idėjų puoselėtojas, memuarų rašytojas, kompozitorius. Jis aktyviai dalyvavo politinėje, valstybės valdymo, švietimo, socialinių Skaityti plačiau.
Viena seniausia Romos katalikų mūrinė bažnyčia Lietuvoje išsaugojusi beveik nepakitusius gotikinius bruožus. Seniausia Lietuvoje mūrinė krikščioniška (ortodoksų) bažnyčia (Paraskevės cerkvė) pastatyta 1345 m. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos krikšto metais – 1387 m. XVI a. sumūryti stulpai ir skliautai vietoj medinių lubų. Bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro atlikta daug keitimų: Skaityti plačiau.
Pirmieji privatūs mergaičių pensionai Vilniaus gubernijoje pradėti steigti XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau jų veikla buvo epizodinė ir neturėjo didesnės įtakos tolesnei pensionų raidai. 1799 m. Vilniuje įsteigtas Labovskių šeimos privatus mergaičių pensionas padėjo pirmus ir tvirtus privataus mergaičių mokymo organizavimo pamatus. XIX a. pirmoji pusė – privačių mergaičių pensionų veiklos suklėstejimo laikotarpis. Šiuo Skaityti plačiau.
2017 m. Švenčiant Reformacijos jubiliejaus metus, kiemelyje šalia Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios atidengtas Bažnyčios reformatoriaus dr. Martyno Liuterio paminklas. Ant neaukšto 30 cm granito postamento užkelta pustrečio metro skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta skulptūra pro bažnyčios kiemelio vartus gerai matyti praeiviams Vokiečių gatvėje. Prie paminklo postamento pritvirtintoje lentelėje įamžinti dosniausi aukotojai. Iš viso aukomis surinkta maždaug Skaityti plačiau.
Bažnyčia pradėta statyti 1604 m. Kertinį akmenį pašventino Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Šios bažnyčios nuodėmklausys ir pamokslininkas buvo Andriejus Bobola – kazokų nužudytas 1657 m., šventuoju paskelbtas 1938 m. Daug kartų bažnyčia naikinta gaisrų ir žmonių. Daug kartų keitėsi savininkai, kol 1988 m. spalį Šv. Kazimiero bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Po restauracijos 1991 m. kovo 3 Skaityti plačiau.