Senasis Vilniaus vandentiekis vandenį ėmė iš natūralių šaltinių. Kad būtų galima vandenį sukaupti ir leisti jam tekėti vamzdžiais, reikia rezervuarų. Istoriniuose šaltiniuose tokie Vilniaus vandentiekio rezervuarai buvo vadinami rurmusais, šuliniais ir dėžėmis. Kaip rodo pavadinimas, tie rezervuarai buvo paprasti šuliniai arba nedideli tvenkinėliai. Jeigu toks šulinys turėdavo medinį rentinį ir dar lentų dangtį, tai jis būdavo vadinamas tiesiog dėže arba skrynia. Terminas „rurmus“ yra atėjęs iš lenkų kalbos ir reiškia vandentiekį, vandens siurblį ir pan. Jis yra kilęs nuo žodžio vamzdis. Rašytiniuose šaltiniuose jis reiškia rezervuarą, iš kurio išvesti vandentiekio vamzdžiai.
Pilies g. 6 kiemelyje stovi neseniai restauruotas, doroninėmis kolonomis, beždžionių galvomis ir gėlės ornamentu papuošta vandens kolonėlė – rurmusas. Prieš 30-40 metų šis rurmusas atrodė kitaip: vietoj dekoratyvinės gėlės buvo prasižiojusio ūsuoto žmogaus veidas su skyle burnoje vandeniui tekėti.
1581 m. mieste buvo trys viešieji rurmusai, vanduo į juos atitekėdavo iš Vingrių ir kitų šaltinių. Antroje XIX a. pus. rurmusų ėmė sparčiai daugėti.
Informacijos šaltiniai:
- Jurkštas Jonas. Senojo Vilniaus vandenys. p.87-88
- Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius: Kitos knygos, 2016. p. 250-251.