Šv. Mikalojaus bažnyčia

Viena seniausia Romos katalikų mūrinė bažnyčia Lietuvoje išsaugojusi beveik nepakitusius gotikinius bruožus. Seniausia Lietuvoje mūrinė krikščioniška (ortodoksų) bažnyčia (Paraskevės cerkvė) pastatyta 1345 m. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos krikšto metais – 1387 m. XVI a. sumūryti stulpai ir skliautai vietoj medinių lubų. Bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro atlikta daug keitimų: pastatyti vėlyvojo baroko altoriai, vargonų choras, permūryti, gal ir padidinti, langai. Manoma, kad tuomet pastatytas ir bokštas. Po 1812 m. karo bažnyčia suremontuota, prie bokšto pastatyta zakristija, XIX a. – tvora. Vilniaus bažnyčioje XVIII a. pirmojoje pusėje panaikinti lietuviški pamokslai. Iki XX a. lietuviškų giesmių ir pamokslų bažnyčiose nebuvo.

1864 m. uždarius Vilniaus pranciškonų vienuolyną, Šv. Mikalojaus bažnyčia priskirta prie Šv. Jono parapijos; nuolatinio kunigo neturėjo. Dar iki 1897 m. lietuviai rūpinosi turėti savo bendruomenės bažnyčią. Vilniaus vyskupijos administratorius Liudvikas Zdanovičius, vėliau vyskupas Steponas Aleksandras Žvėravičius nenorėjo Vilniuje leisti lietuviškų pamaldų. Lietuviai nuo 1900 m. rinkdavosi apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir giedodavo. Paprašius Peterburgo dvasinės akademijos kunigams ir paraginus Mogiliovo arkivyskupui B. Klopatovskiui, 1901 m. gruodžio 31 d. S. A. Žvėravičius atidavė bažnyčią lietuvių bendruomenei ir paskyrė kunigą Juozapą Kuktą. Atgauta bažnyčia buvo apleista, be langų, grindų. Po 1902 m. suremontuota (inž. Juozas Skripkus). Buvo giedama ir pamokslai sakomi lietuviškai. Suburtas choras, įsteigta mokykla, savitarpio pagalbos draugija, prieglauda. Prie bažnyčios būrėsi lietuviai kunigai, tarp jų 1907–1911 m. ir Juozas Tumas-Vaižgantas. 1914–1924 m. rektoriavo Juozas Jezukevičius, 1924–1942 m. – Kristupas Čibiras. Šv. Mikalojaus bažnyčia iki 1939 m. buvo vienintelė Vilniuje, kurioje pamaldos laikytos lietuvių kalba. 1930 m. joje pastatytas Vytauto biustas (skulpt. Rapolas Jakimavičius). 1933 m. bažnyčia atnaujinta. Po Antrojo pasaulinio karo suremontuota. Šventoriuje pastatytas Šv. Kristupo paminklas (skulpt. Antanas Kmieliauskas).

1972 m. vidus restauruotas pagal architekto Jono Zibolio projektą, 1974 m. atidengti keli nedideli gotikinio mūro fragmentai. Bažnyčia gotikinė, stačiakampio plano, vienabokštė, su trisiene apside ir zakristija prie jos. Vidus 3 navų, su tinkliniais ir žvaigždiniais skliautais. Navas skiria stulpai, yra trys altoriai. Šventoriaus tvora plytų mūro, tinkuota.

2000 m. klebono E. Paulionio rūpesčiu pradėti restauravimo darbai: sutvirtinti bažnyčios pamatai, čerpėmis perdengtas bažnyčios stogas, pakeisti langai, restauruoti bažnyčios skliautai. 2004 m. klebono  Medardo Čeponio pastangomis restauruota presbiterija ir parapijos namai, 2008 m. atnaujintas centrinis altorius, o 2010 m. abu šoniniai altoriai. 2013 m. restauruota šventoriaus tvora.

Informacijos šaltiniai:

  1. Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. – Vilnius, 2012. – P. 291-297.
  2. Šv. Mikalojaus bažnyčios istorija.
  3. Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. – Vilnius, 2017. – P. 166-174.
  4. Venclova, Tomas. Vilnius. Vadovas po miestą. – Vilnius, 2009. – P. 163-164.
  5. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia.
  6. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia.

Leave a Reply