2018 m. sausio 8 d. T. Kosciuškos gatvės skvere atidengtas paminklas skirtas broliams Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams, tautinio atgimimo žadintojams, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjams. Paminklą atidengė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė Bagdonas, proanūkis Gediminas Tursa, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys.
Skulptūrą – trijų prie stalo sėdinčių brolių figūras – sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius. Projekto autorius R. Midvikis sakė, kad brolių Vileišių, sėdinčių prie stalo, idėja yra simbolinė, tačiau visiems suprantama, atspindinti jų tarpusavio ryšį ir santykius su visuomene. Paminklas pastatytas Vileišių giminės iniciatyva – 2006-aisiais giminė įsteigė fondą, su juo Vilniaus miesto savivaldybės taryba tuomet nusprendė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį.
Antanas Vileišis – visuomenės veikėjas, gydytojas, Jono ir Petro Vileišių, kurie taip pat buvo aktyvūs visuomenės veikėjai, brolis.
Petras Vileišis – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas.
Jonas Vileišis – teisininkas, visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės Akto signataras.
Broliai Petras, Antanas, Jonas lietuvybę žadinti pradėjo XIX a. antroje pusėje. Gimę gausioje Pasvalio ūkininkų Vincento ir Agotos šeimoje, iš 10 vaikų išsiskyrė drąsa ir išmintimi. Nuo mažų dienų siekę mokslo, išsilavinimą įgiję Peterburgo ir Maskvos universitetuose broliai sau kėlė tikslą dirbti Lietuvai: žadinti lietuvybę, atkurti laisvą žodį, atgauti spaudą, sugrąžinti į bažnyčias lietuviškus pamokslus ir giedojimus, sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
Garsus geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis caro pareigūnams yra teikęs ne vieną peticiją dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Dar studijuodamas Peterburge Petras Vileišis su bendraminčiais 1875–1876 m. leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“, kurį kun. Juozas Tumas-Vaižgantas įvertino kaip pirmutinį grūdą į tautinę lietuvių dirvą, sudaiginusį „Aušrą“. „Aušrą“ ir „Varpą“ Petras Vileišis rėmė pinigais, rašė publikacijas.
1904 m. Petro Vileišio pastangomis lietuvių kalba išėjo pirmasis legalus laikraštis „Vilniaus žinios“. Užsidirbęs Rusijoje 870 000 aukso rublių už juos pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną. Jis buvo ir vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos(LMD) steigėjas ir narys.
P. Vileišis ir jo bendraminčiai visur ieškojo išsibarsčiusių lietuvių inteligentų, susirašinėjo su jais, kvietė į Vilnių tautiniam darbui. 1900–1905 metais iš įvairių vietų į Vilnių atvyko daug jaunų lietuvių, pasiryžusių darbuotis lietuvybės žadinimo labui: Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Marija Pečkauskaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Konstantinas Šakenis, Jurgis Šaulys, Antanas Staugaitis, Pranas Mašiotas, Liudas Gira, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė ir kiti. Petras Vileišis susirašinėjo su dr. Jonu Basanavičiumi, kviesdamas jį sugrįžti iš Bulgarijos į Lietuvą. 1904 m. gruodžio 2 d. „Vilniaus žinių“ redakcija išsiuntė laišką J. Basanavičiui, kuriuo pakvietė bendradarbiauti.
Petro Vileišio brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, vienas dr. Jono Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigėjas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Jonas Vileišis vadovavo kelioms ministerijoms. Tapęs Kauno miesto burmistru padėjo pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai.
Jonas Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Vėliau visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Jonas Vileišis kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.
Dar vienas brolis Antanas Vileišis buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros“ bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios Vilniuje lietuviškosios dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinama „Lietuvos karaliene be sosto“.
1899 metais Vilniuje, kuriame lietuviai tuo metu sudarė tik 2 procentus viso gyventojų skaičiaus, susibūrė 12 žmonių būrelis, juokais pasivadinęs „Dvylika apaštalų“. Būrelis gausėjo, tapdamas tikru lietuvybės židiniu, žadinančiu lietuvišką sąmonę. Lietuviškieji „apaštalai“ pradėjo žygius, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčių pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus vyskupijos kurijai delsiant skirti bent vieną bažnyčią lietuviškajai visuomenės daliai, „apaštalai“ pradėjo giedoti lietuviškai Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1901 m. gruodžio 18 d. ši bažnyčia galų gale buvo paskirta lietuvių tikybos reikalams. Tai buvo ir Vileišių nuopelnas.
Informacijos šaltiniai: