Pilaitėje stovi 16 metrų aukščio kepurinio tipo vėjinis malūnas – jo viršutinę dalį galima sukti ir reguliuojant pasukti į palankiausią vėjo kryptį. Malūno pamatas juostinis, betono su akmenimis mūro. Sienos ir kepurė – medžio karkaso. Pirmojo aukšto sienos apkaltos vertikaliomis vožtininėmis lentų eilėmis. Kitų aukštų – dvigubo pjovimo, užleistų viena ant kitos lentų horizontaliomis eilėmis, ant jų – skiedromis. Kepurės stogas ant grebėstų apkaltas skiedromis, o šonai, priekis ir galas – vertikalių lentų eilėmis. Malūnas keturių aukštų, iš viso 16 m. Liemuo pirmajame aukšte – vertikalių sienų, kituose – siaurėjančios piramidės formos, aštuonkampis. Pirmasis aukštas – 10,5 m, viršuje – 4,4 m skersmens.
Pastačius malūną, pirmojo aukšto Šiaurės Vakarų ir Vakarų fasaduose buvo plati anga į priestatus, Pietryčių fasade – durys. Visose pirmojo aukšto sienose, išskyrus vakarinę, buvo po langą, o šiaurinėje – du. Šiaurės Rytų fasado šiauriniame kampe buvo išvestas apšildymo pečiaus kaminas. Antrojo aukšto Šiaurės Vakarų ir Pietryčių fasaduose buvo durys į apeigos tiltelį, maždaug dviejų metrų pločio, su turėklais, pritvirtintą įstrižais spyriais. Šiaurės, Pietų ir, ko gero, Šiaurės Vakarų fasaduose buvo švieslangiai. Trečiajame aukšte švieslangiai buvo Šiaurės Vakarų ir Pietryčių, o ketvirtajame – Vakarų ir Pietryčių fasaduose. Jų vieta ir kiekis, pertvarkant malūną iš vėjinio į elektrinį Liepalotuose bei perstatant Pilaitėje, buvo keičiamas.
Malūną 1923 metais Šakių rajono Liepalotų kaime, už JAV uždirbtus pinigus pasistatydino Petras Žasetis. 1961 metais malūno variklis buvo pakeistas į elektrinį. Atkūrus Nepriklausomybę, malūnas Liepalotuose paliktas likimo valiai, tačiau keliaudamas po Lietuvą archeologas Zenonas Baubonis nusprendė jį išgelbėti nuo visiško sunykimo ir 2003 metais išardęs pervežė į Vilnių. Malūnas dabar naudojamas renginiams, ekspozicijoms, pobūviams ir kaip duonos kepimo edukacijų erdvė.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją. – Vilnius, 2017, p. 258 – 259.
- Liepalotai.