Vilniaus katedra turi daugiau kaip šešių šimtmečių istoriją. Šioje šventovėje saugoma daugybė religinių, meno ir istorinių vertybių, kurios svarbios ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos žmonėms. Religinis, kultūrinis ir istorinis paveldas — tai prieš mus gyvenusių žmonių palikimas, susijęs su mūsų krašto tikėjimo istorija. 1769 m. siautėjusi didelė audra nuniokojo katedros skliautus. Jos rekonstrukcijos planą parengė žymus Lietuvos architektas Laurynas Gucevičius. Suteikdamas pastatui antikos architektūros šedevrams artimą klasicistinį stilių, jis numatė vietos ir skulptūroms, kurios susietų biblinius ir šventųjų gyvenimų pasakojimus. Skulptūras kurti ėmėsi iš Romos atvykęs skulptorius Tomas Rigi, tačiau visų sumanymų įgyvendinti nespėjo ir katedros eksterjere vėliau atsirado kitų skulptorių kūrinių. Visos skulptūros nulipdytos iš stiuko – masės, kurią sudaro marmuro milteliai, gipsas, kalkės, smėlis ir klijai. Katedros eksterjerą puošia aštuoniolika apvaliųjų skulptūrų ir šeši reljefai. Pagrindiniame fasade yra šešios vėlyvojo baroko epochai priskiriamos apvaliosios skulptūros ir penki stačiakampio formato horeljefai ir horeljefinė timpano kompozicija.
Pastato pagrindinės dalies nišose, už portiko kolonų ant postamentų arčiau įėjimo į šventovę stovi apvaliosios — Naujojo Testamento skelbėjų — keturių evangelistų skulptūros. Jos yra lengvai identifikuojamos, nes turi savo simbolinius ženklus (iš kairės į dešinę): šv. Matas vaizduojamas su angelu, šv. Morkus — su liūtu, šv. Lukas — su jaučiu ir šv. Jonas — su ereliu. O vakarinių koplyčių nišose – Biblijos personažų Abraomo ir Mozės statulos. Visos skulptūros sudaro vientisą kompoziciją. Evangelistų kūnai stambūs. Figūras vienija panašios pozos, draperijos. Jos kartoja neramių judesių ritmą, kuria herojų nuotaiką.
Vakarinėje katedros pusėje, prie pagrindinio įėjimo, matome šešias ekspresyvių formų, teatrališkų gestų baroko stiliaus Tomo Rigi skulptūras, o virš jų – bareljefus, kuriuose pasakojamos istorijos iš Apaštalų darbų knygos (iš kairės į dešinę): 1. Abraomas ir 2. Mozė – tai Senajame Testamente aprašyti pranašai. Kodėl Dešimt Dievo įsakymų paskelbęs Mozė vaizduojamas su ragais? Pasirodo, verčiant Bibliją iš hebrajų į lotynų kalbą dėl hebrajiškų žodžių panašumo įsivėlė klaida ir vietoj „švytinčio“ Mozės veidas buvo pavadintas „raguotu“. Dėl šio nesusipratimo daugelyje meno kūrinių Mozė vaizduotas su ragais. Šios klaidos neišvengė ir Mikelandželas, kurdamas žymiąją Mozės skulptūrą. 3. Evangelistas šv. Matas su jam būdingu simboliu angelu, įkvėpusiu rašyti evangeliją. Jis buvo muitininkas, mokesčių rinkėjas, todėl laikomas buhalterių, bankininkų, apskaitininkų, biržos maklerių ir mokesčių rinkėjų globėju. Kristaus gyvenimo laiku ši profesija buvo laikoma nuodėminga. Bareljefe virš jo skulptūros pavaizduotas „Šventosios Dvasios atsiuntimo“ siužetas, pasakojantis, kaip Sekminių dieną apaštalams Viešpats atsiuntė Šventąją Dvasią. 4. Evangelistas šv. Morkus buvo šv. Pauliaus ir šv. Petro mokinys bei padėjėjas. Manoma, kad evangeliją jis parašė remdamasis Petro pasakojimais. Morkus yra itin svarbus Venecijoje, ten jo garbei pastatyta žymioji Šv. Morkaus bazilika. Jis vaizduojamas su liūtu, nes evangeliją pradėjo pasakojimu apie Joną Krikštytoją, kurio balsas buvęs tarsi liūto riaumojimas. Šv. Morkus laikomas tapytojų, sekretorių, odininkų, stiklininkų globėju, o jo simbolis – liūtas su atversta evangelija – puošia Venecijos herbą.
Virš skulptūros – „Luošio išgydymo“ siužetas, pasakojantis, kaip apaštalas Petras, Morkaus mokytojas, Jėzaus vardu išgydė luošį. 5. Virš įėjimo į katedrą yra bareljefas „Šv. Petro pamokslas“. Jame vaizduojama, kaip šv. Petras aiškina susirinkusiems, kad Šventosios Dvasios nusileidimas per Sekmines reiškia Jėzaus Kristaus siųstas pranašavimo ir kitų kalbų aiškinimo dovanas. 6. Evangelistas šv. Lukas. Pagal seną, bene VI a. tradiciją, tikima, kad jis buvo tapytojas, sukūręs Švč. Mergelės Marijos portretą, kuris jai labai patikęs. Todėl šv. Lukas laikomas tapytojų globėju (taip pat gydytojų, knygrišių ir mėsininkų). Jis dažnai vaizduojamas su jaučiu – viena iš apokaliptinių būtybių, minimų Biblijoje. Evangelija pagal Luką laikoma pačia subtiliausia, o pats evangelistas neretai vadinamas „tapytoju žodžiais“. Virš skulptūros „Mirusiojo prikėlimo Troadėje“ siužetas, pasakojantis, kaip apaštalas Paulius atgaivino per langą iškritusį ir užsimušusį jaunuolį. 7. Evangelistas šv. Jonas buvo pats jauniausias ir mylimiausias Kristaus mokinys, vienintelis iš dvylikos apaštalų tapęs nukryžiavimo liudininku. Jo parašyta evangelija ir Apsireiškimo knyga išsiskiria metaforomis, vizijomis todėl jis vaizduojamas su mintie ir tikėjimo polėkį simbolizuojančiu ereliu. Jonas laikomas teologų, rašytojų globėju. Virš jo skulptūros – „Ananijo ir Sapfyros mirtis“ – pasakojamas apie vyrą ir žmoną, kurie pardavę žemės sklypą gailėjo paukoti pinigų bažnyčiai ir už tai buvo Viešpaties nubausti mirtimi. 8. Tomo Rigi meistrystę rodo ir timpane esanti bareljefinė kompozicija „Nojaus auka“. Tai alegorija apie Dievo išgelbėjimą ir pasiaukojimo jam reikšmę. Jos centre – Senojo Testamento veikėjas Nojus su šeima ir nuo potvynio išgelbėti gyvūnai. Biblijoje rašoma, kad potvyniui atslūgus Nojus pastatė aukurą ir ant jo atnašavo Viešpačiui deginamąsias aukas.
Pietinėje ir šiaurinėje katedros pusėse L. Stuokos-Gucevičiaus pristatytos kolonados, kurios Šv. Kazimiero koplyčią ir pačią šventovę panašiu frizu sujungia į darnią visumą. Pietinėje katedros pusėje, šonininio katedros fasado nišose stovi septynios Lietuvos kunigaikščių statulos, sukurtos 1754 m. ir skirtos Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios didžiajam altoriui. Šiaurinėje šonininio fasado nišose pusėje stovi penkios jėzuitų šventųjų skulptūros, kurios buvo sukurtos 1754—1768 m. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios šoniniams altoriams papuošti. Tačiau kai caro valdžia 1832 m. šią bažnyčią atėmė iš katalikų, skulptūros perkeltos į katedros nišas, kur iki šiol ir stovi. Visos 15 skulptūrų pagamintos iš stiuko, yra rokoko stiliaus. Šis XVIII a. Prancūzijos karališkajame dvare gimęs stilius laikomas vėlyvojo baroko atmaina, kuriai būdingas puošnumas ir detalumas. Tačiau Lietuvoje jis labiau paplito bažnyčių puošyboje ir buvo santūresnis nei pirmtakas, taip pat paprastesnis negu dramatiškos ir sudėtingos barokinės skulptūros. Viduryje stovinti šv. Elena – Romos imperatoriaus Konstantino, Konstantinpolio įkūrėjo, motina, šv. Kryžiaus atradėja.
Pagal krikščioniškąjį kanoną laikoma, kad priėmus krikščionybę ji nukeliavo į tuo metu musulmonų užimtą Jeruzalę, kur atrado Kristaus kapavietę ir šventąjį Kryžių ir sugrąžino jį Romos bažnyčiai. Iš ten šv. Kryžiaus gabalėliai kaip relikvijos pasklido po pasaulį. Anot kai kurių šaltinių šv. Kryžiaus relikvijos buvo saugomos XIV a. didžiojo kunigaikščio Jogailos pastatydintoje katedroje, kuri vėliau sudegė. Šv. Elenai iš dešinės besimeldžiantis šv. Stanislovas – kankinys, Krokuvos vyskupas, Lenkijos ir Lietuvos karalaitis, Lenkijos globėjas. Viduramžiais katedroje buvo saugoma jo rankos relikvija, išlikusi ir iki mūsų laikų. Kairėje – šv. Kazimieras – Kazimiero IV Jogailaičio sūnus, laikomas Lietuvos globėju. Jo palaikai saugomi katedroje. Visos trys skulptūros Karolio Jelskio su Gucevičiaus darbus tęsusio architekto Mykolo Angelo Šulco priežiūra. Antrosios sovietinės okupacijos metais skulptūros buvo nugriautos. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę šventųjų skulptūras nutarta atkurti. Jų atstatymas 1996 m. daugeliui tapo teisės į tikėjimo laisvę, atkurto valstybingumo simboliu.
Informacijos šaltiniai:
- Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. – Vilnius, 2012. – P. 43-54.
- Katedros eksterjero skulptūros.
- L. Stuokos-Gucevičiaus katedra (nuo pastatymo iki sovietmečio).
- Marcišauskytė-Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias. – Vilnius, 2016. – P. 25-31.
- Pagrindinės šventovės skulptūrų praeitis – nevienoda.
- Skulptūros katedros išorėje.
- Skulptūros katedros išorėje.
- Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. – Vilnius, 2017. – P. 31-46.