Nuo seniausių laikų žmonės darė nusikaltimus, kurie pažeidė visuomenės socialinę bei moralinę tvarką. Su tikslu tokius asmenis atskirti nuo visuomenės, didesniuose miestuose kūrėsi kalėjimai. Lukiškės – Vilniaus mieste įsikūręs garsiausias kalėjimas Lietuvoje, už savo aukštų sienų laikęs ne tik piktadarius, bet ir Lietuvos gelbėtojus nuo okupantų priespaudos.
Apie Lukiškių kalėjimo egzistavimą 1795−1830 m. jo dabartinėje vietoje galim spręsti pagal Vilniaus miesto pagrindinio kalėjimo inspektoriaus instrukciją. Jau tuo laikotarpiu minima viename iš kalėjimo bokštų buvusi koplyčia, skirta patenkinti kalinių konfesinius poreikius. Nors kalėjimas pirmiausia atliko nusikaltusių asmenų kardomąją funkciją, tačiau ir Rusijos imperijos laikotarpiu kalėjimo administracija skyrė pakankamą dėmesį kalinių religiniam švietimui. Buvo užtikrinamos sąlygos kaliniams atlikti išpažintį ir privalomai būti mokomiems katekizmo tris kartus per savaitę jiems suprantama kalba – rusų, lenkų, žemaičių, vokiečių. Manytina, tokia kalėjimo vadovybės pozicija buvo susijusi ne tik su asmenų religinių poreikių patenkinimu, bet ir su pačiu kardomuoju – asmens perauklėjimo bei resocializacijos procesu, kur aptariamuoju laikotarpiu valdžios ir bažnyčios santykis buvo labai glaudus. Taigi, ne nuostabu, kad renovuojant ir plečiant kalėjimo kompleksą, pirmiausia atsižvelgiant į stačiatikių kalinių ir kalėjimo darbuotojų interesus, kalėjimo komplekso viduje buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, stovinti iki šių dienų ir esanti pagrindiniu turistų domėjimosi objektu.
1855 m. Lukiškių kalėjimas buvo vienas iš dviejų mūrinių kalėjimų buvusiose LDK žemėse, prijungtose prie Rusijos imperijos. Vis dėl to, patalpos ir kalinių gyvenimo sąlygos čia buvo nepavydėtinos. XIX a. kalėjimo pastatų būklė vis blogėjo, siejant su administracijos darbuotojų korupcija bei pačių kalinių daroma žala pastatams, sukeltų maištų bei pabėgimų metu. Nors 1854–1856 m. buvo pastatytas naujas areštinės kuopos pastatas, o 1860 m. pradėti darbai rengiant kalėjimo plėtros ir renovavimo projektą, pagal kurį turėjo atsirasti platesnę teritoriją apjusianti nauja kalėjimo išorinė siena, naujos 300 vyrų kalinių skirtos kalinimo patalpos ir net 100 vietų kalinimo patalpos skirtos moterims, prasidėjęs 1863 m. sukilimas, kurio dalis dalyvių buvo kalinami Lukiškėse, taip ir neleido įgyvendinti užsibrėžtų planų. Tik XX a. pradžioje, pagal pulkininko K. Kelčevskio pateiktą projektą, pradėti griauti senieji pastatai ir statyti nauji. Pagal projektą, greta tolimesniam naudojimui pritaikytų senųjų patalpų turėjo atsirasti: pirtis, skalbykla, duonos kepykla, ledainė, arteziniai šuliniai, siurblinė, patalpų šildymo karštu oru sistema. Po atliktos renovacijos mažai pakitusi kalėjimo išvaizda išliko iki mūsų dienų.
Informaciją parengė:
Vilius Šadauskas
Informaciniai šaltiniai:
- Jogėla, Vytautas, Meilius Elmantas, Pugačiauskas Virgilijus. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia). – Vilnius, 2008, p. 106, 133-139.
- Lukiškės // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T.13. – p. 677-679.
Į šį kalėjimą patenka skriaudžiamieji. Gražiausia miesto dalis užimta bausmių instancijomis. Nepaisoma aukščiausios valdžios, svečių, mokslo, kultūros įtakos vis tiek žmonės sėdi smurtinėse patalpose. Kodėl nėra tikros laisvės? Kas tą laisvę iš žmonių pagrobia? Kas atveda į šį niūrų pastatą jaunus ir sveikus? Kas apspjaudė „Neverkit pas kapą” arba „kieno ašarėlė graudi”. Protingi tikrai negali žiūrėt į kankinimus. O kažkam gera pikta daryti kitam. Toks-tokį.