Trijų kryžių kalnas yra dešiniajame Vilnelės krante, prie santakos su Nerimi, jo aukštis siekia 162 metrus virš jūros lygio. Kalnas anksčiau vadintas Kreivuoju arba Plikuoju. Yra žinoma, kad XII–XIII a. ant jo stovėjo medinė pilis, vėliau įkurta gyvenvietė.
Legendos
Mitologiniai, tautosakiniai bei istoriografiniai šaltiniai pristato keturias Vilniaus Trijų Kryžių kalno kulto versijas. Pirmosios dvi glūdi mitologiniuose šaltiniuose.
Viena iš legendų mini, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo valdymo metais (1345–1377) Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkaitę ir priėmęs katalikų tikėjimą, iš Padolijos pasikvietė 14 pranciškonų ir apgyvendino juos savo sodyboje Vilniaus centre (dabar ten yra Šv. Kryžiaus, Bonifratų, bažnyčia). 1341 m., Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui išvykus iš Vilniaus, Vilniaus gyventojai pagonys, nekęsdami krikščionių, susirinkę ir sudeginę pranciškonų vienuolyną, 7 vienuolius sukapoję, o kitus 7 pririšę prie kryžių ir paleidę Nerimi žemyn, sakydami: nuo saulėlydžio (t.y. vakarų) atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus niekinote, dar kiti sakė: jei jau mus tuos medinius kryžius garbinti liepėt, patys plaukit dabar ant jų. Šis pasakojimas rado platų atgarsį vėlesniuose raštuose, buvo įvairiai komentuojamas. Vienų buvo pasakojama, kad nužudytųjų kūnai buvę surinkti ir palaidoti toje pačioje vietoje, kur nužudyti. Jų garbei ant kalno pastatyti trys kryžiai.
Kita legenda apie tris rusų pravoslavų kankinius Vilniuje pasakoja, kad Stačiatikių Bažnyčia garbina tris šventuosius kankinius lietuvius Joną, Antaną ir Eustafijų. Nežinia, Algirdo ar Gedimino įsakymu jie buvo nužudyti, bet viena yra aišku, kad šie krikščionys nužudyti dėl to, jog priėmė krikščionių tikėjimą pagal Rytų Bažnyčios apeigas. Krikščionys šiam įvykiui atminti Vilniuje ant aukšto kalno pastatė trys kryžius. Taip 14 pranciškonų ir 3 stačiatikių kankinių pateko į Lietuvos Krikščioniškosios Bažnyčios istoriją. Vieni mokslininkai tai laiko tikru faktu, kiti dėl jo abejoja.
Istorija
XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje pilių teritorijoje buvo pastatyta karinė tvirtovė, ant Trijų kryžių kalno buvo įrengta gynybinių įrenginių sistema. Vilniaus tvirtovė galutinai panaikinta tik 1878 m.
Plikasis kalnas buvo siejamas su vienuoliais pranciškonais kankiniais. Valdant Didžiajam kunigaikščiui Algirdui, 1369 m. ant šios kalvos Vilniaus pagonys nukankino 14 vienuolių. Trys mediniai kryžiai ant Plikojo kalno buvo nuolatos atnaujinami. Manoma, kad kryžiai išstovėjo iki 1869 m., kol jie nugriuvo, nuslinkus kalno šlaitui.
X a. pradžioje vokiečių okupacinė valdžia, gana atlaidžiai žiūrėjusi į religines ir tautines iniciatyvas, leido pastatyti Trijų kryžių paminklą. Vilniaus miesto gyventojai suvokė šį paminklą kaip savo tapatybės ir pasipriešinimo simbolį, todėl aukojo pinigus ir medžiagas. Antanas Vivulskis parengė Trijų kryžių projektą. Menininkas paminklo siužetą tapatino su Golgotos kalno įvaizdžiu. Trijų kryžių paminklas buvo pastatytas iš gelžbetonio per du mėnesius 1916 metais. Buvusių kryžių vietą žymėjo du pasodinti topoliai.
Gelžbetoniniai kryžiai įgavo monumentalią formą. Jie iškilo ant plataus lenkto postamento. Visi trys kryžiai lieti pagal ta pačią formą, tik vidurinysis šiek tiek iškeltas. Paminklui ekspresyvumo suteikia postamento ir kryžių plokštumų skaidymas. Kryžių kryžmas akcentuoja smailūs kyšuliai, kurie simbolizuoja vinis. 1950 m. gegužės 30 d. Sovietinės valdžios įsakymų vidurnaktį Trijų kryžių paminklas buvo susprogdintas ir jų dalys užkastos ant pačios kalvos. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Kultūros fondo iniciatyva 1988 m. kartu su archeologais pradėtas jų atstatymas. Kryžių atstatymo darbams vadovavo architektas Henrikas Šilgalis. Archeologai atkasė buvusių kryžių nuolaužas, išliko visų trijų kryžių kryžminės dalys, kurios dabar eksponuojamos Trijų kryžių kalno papėdėje. Naujieji kryžiai buvo statomi ant senųjų pamatų juos šiek tiek praplatinus. Paminklas buvo atstatytas pagal A. Vivulskio projektą, tik 1,2 m aukštesnis. Liejant naujai šiuos kryžius į pastarųjų vidų buvo sudėtos senųjų kryžių dalys.
Be abejonės 1988 m. atstatytas Kryžių kalnas yra svarbus simbolis, kuris išreiškia sąsajas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.
Parengė:
Rima Ciprisevičienė
Informacijos šaltiniai:
- Motuzas, Alfonsas. Trijų kryžių kalno muzika: kaimynų ar vietos tradicija? // LOGOS, – 2008, T. 57, p. 167–178.
- Trijų kryžių kalnas.
- Trys kryžiai. Legendos.
- Antanas Vivulskis. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. -T. 25 p. 331-332.