Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas

Tuskulėnų dvaro teritorija – tai sovietinių okupantų brutalumą ir žiaurumą liudijanti vieta. Čia 1944–1947 m. slapta buvo užkasti NKGB (MGB) vidaus kalėjime vykdant mirties bausmę nužudyti žmonės.

Dauguma jų (613) buvo kaltinami ir nuteisti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „Tėvynės išdavimas“. Mirties nuosprendžius vykdžiusi specialioji grupė, sudaryta iš NKGB (MGB) A skyriaus darbuotojų, po egzekucijų savo aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Duobės būdavo iškasamos iš anksto, kai kurios jų naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus aukas, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėlesnių egzekucijų aukos metamos ant viršaus.

1988 m. Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, imta rūpintis istorinės tiesos atkūrimu. Buvo tiriami buvusio KGB archyvo dokumentai, baudžiamosios bylos, kaupiami liudytojų atsiminimai, pradėta ieškoti ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių kapaviečių.

1994 m. pradžioje Valstybės saugumo departamentas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų bei buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje yra masinė 1944–1947 m. sovietinių aukų kapavietė. Tais pačiais metais Tuskulėnų dvaro teritorijoje pradėti archeologiniai tyrimai ir palaikų ekshumavimo darbai, kurių metu 1994–1995 m. rasti 706 nužudytųjų palaikai. 2003 m. pradėjus Tuskulėnų koplyčios-kolumbariumo statybą aptikti dar 18 žmonių palaikai. Iš viso archeologinių tyrimų metu buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje atkastos 45 kapaduobės su 724 žmonių palaikais.

Atlikus kapaviečių archeologinius ir palaikų antropologinius tyrimus, buvo suprojektuota amžinojo poilsio vieta – koplyčia-kolumbariumas. Tai pilkapio formos statinys, kurio viduje įrengta koplyčia. Joje per 2004 metų Vėlines karsteliuose perkelti Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti sovietinio teroro aukų palaikai. 2009 m. koplyčios-kolumbariumo kupolą papuošė tapytojo monumentalisto Gitenio Umbraso skliautinė mozaika „Trejybė“, simbolizuojanti Likimą, Laimę ir Laisvę, o pilkapio viršūnėje sužibo karūna, sukurta skulptoriaus Gedimino Karaliaus.

Aukų atminimas pagerbtas 2002 m. išleista Severino Vaitiekaus monografija „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947)“. Rezistencijos dalyvių pavardės yra iškaltos buvusių KGB (NKGB (MGB)) rūmų cokolyje. Genocido aukų muziejuje esančioje šaudymo kameroje įrengta ekspozicija.

Tuskulėnų dvaro varo istorija

Teritorija, kurioje įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro, vadinamo Derevnictva, žemė ir funkcionavo kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su didele sodyba, sodais ir tvenkiniais. Dvaro įkūrėjas – didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Užmiestyje esančiame dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima.

XVII a. viduryje dvaras prarado karališkąjį statusą. Jį valdė didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Teritoriją supo dideli medžioklės plotai, per ją driekėsi maldininkų kelias į Vilniaus Kalvarijas. XVIII a. antrojoje pusėje dvaro valda padalyta į atskirus ir savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis, atitekusi Laterano kanauninkų vienuolių ordinui, pradėta vadinti Tuskulėnais, o kita buvusio dvaro dalis – Derevnictvos palivarku.

XIX a. pradžioje Tuskulėnų dvarą valdė Rusijos caro patarėjo Rogovskio žmona Elžbieta. Dabartinį vaizdą dvaras įgijo apie 1825 m., kai jo savininku tapo Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Jo užsakymu žymus architektas Karolis Podčašinskis suprojektavo klasicizmo stiliaus dvaro rūmus ir oficiną. Tuo pat metu buvo suformuotas parkas su tvenkiniais, centrinė dvaro dalis aptverta mūrine tvora.

XIX a. penktajame dešimtmetyje dvaras, kurį įsigijo gydytojas ir visuomenės veikėjas Julijanas Titijus, tapo svarbiu vilniečių kultūrinio gyvenimo centru. Jame buvo vertinga paveikslų kolekcija, gausi biblioteka. Čia rinkdavosi Vilniaus intelektualai, kaip antai, kompozitorius Stanislavas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis ir kiti. Paskutiniai dvaro valdytojai buvo carinės Rusijos generolo Melentjevo šeima. Antrojoje amžiaus pusėje Tuskulėnų dvaras tapo miesto dalimi. Derevnictvos palivarką įsigijo generolas Aleksandras Losevas, aktyvus Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko talkininkas malšinant Lietuvoje 1863–1864 m. sukilimą. Čia jis 1866 m. pasistatė medžioklės namelį.

1928 m. Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis nusipirktą Derevnictvos valdą pritaikė šeimos vasarvietei. Rekonstruotas ir šviesia spalva nudažytas namelis buvo pramintas Baltuoju dvareliu. 1930–1931 m. inžinierius tėvų atminimui pastatė Šv. Teresės koplytėlę.

1940 m., prasidėjus sovietų okupacijai, Tuskulėnų dvaras buvo nacionalizuotas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) Tuskulėnų dvaras priklausė Vincentui ir Jadvygai Antonovičiams, kurie dvaro rūsiuose slėpė žydus.

1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Tuskulėnų dvaras ir Baltasis dvarelis perduoti NKVD–MVD ir NKGB–MGB.


Tuskulėnų dvaro rūmai

Iki šių dienų išlikę Tuskulėnų dvaro rūmai, pastatyti apie 1825 m. Rusijos imperijos Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo užsakymu. Rūmai yra vėlyvojo klasicizmo laikotarpio užmiesčio rezidencijos pavyzdys. Istorinių šaltinių duomenimis juos suprojektavo vienas iš klasicizmo pradininkų Lietuvoje, Vilniaus universiteto architektūros profesorius Karolis Podčašinkis.

Dešiniajame Neries krante stovintys Tuskulėnų rūmai pasižymi originalia tūrio kompozicija. Rūmai stačiakampio plano, vieno aukšto, su mezoninu, prie kurio iš abiejų pusių prigludusios mansardinės patalpos. Rūmų fasadai simetriški, santūrių formų, dekoruoti architektūros detalėmis.

Rytinio rūmų fasado, atsukto į Neries pusę, centrinės dalies frontonai buvo puošti augalinių motyvų lipdiniais, o ant stogo buvo trijų antikos mitologinių deivių – Dianos, Junonos ir Veneros – skulptūros, kurios buvo labai reta gyvenamųjų rūmų puošmena. Rūmų vidaus reprezentacinių salių sienos ir lubos buvo gausiai dekoruotos klasicizmo tapyba, o grindys dengtos skydiniu parketu. Patalpos buvo šildomos puošniais kokliais dekoruotomis krosnimis. XIX a. pabaigoje rekonstruojant rūmus, buvo iš dalies pakeistos langų angos, pagrindinio įėjimo vieta, sunaikinti rytinio fasado lipdiniai ir virš frontono stovėjusios skulptūros. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko sovietų represinėms struktūroms NKVD–MVD. Netinkamai prižiūrimi rūmai prarado savo pirminį vaizdą.

2005–2008 m., remiantis istoriniais, ikonografiniais ir architektūriniais tyrimais, Tuskulėnų dvaro rūmai buvo restauruoti: sustiprintos konstrukcijos, atkurta pirminė plano struktūra, atidengta ir restauruota klasicizmo laikotarpio sienų ir lubų tapyba, rytinį frontoną vėl papuošė augalinių motyvų lipdiniai ir antikos deivių skulptūros.

Tuskulėnų dvaro oficina

Dvaro oficina pradėta statyti kartu su rūmais – XIX a. pirmojoje pusėje, o rekonstruota ir praplėsta XIX a. pabaigoje. Dabartinis pastatas – beveik šimtmetį trukusių statybų rezultatas. Visi statybos etapai turėjo įtakos išorės architektūros vientisumui.

Pastatą sudaro dvi atskiros, aiškiai apibrėžtos tūrinės dalys. Iš jų seniausia – klasicizmo stiliaus architekto Karolio Podčašinskio suprojektuota mūrinė oficinos dalis, skirta dvaro tarnams gyventi. Ši dalis dekoruota tokiais pačiais dekoro elementais kaip ir rūmai.

XIX a. pabaigoje pastatytas medinis priestatas, kuris išsiskiria originalia architektūra: sudėtingais karnizais, apvaliomis puskolonėmis ir tarp jų įrengtais aukštais langais. Iš plačių vartų pastato galuose spėjama, kad čia buvo ratinė arba arklidė.

1940 m. oficina kartu su Tuskulėnų dvaro rūmais buvo nacionalizuota, o 1944 m. atiteko represinėms struktūroms – NKVD–MVD. Vėliau erdvios vidaus patalpos buvo suskirstytos į nedidelius kambarėlius, o pastato išorę užgožė daugybė priestatų.

2005–2008 m. Tuskulėnų dvaro oficina restauruota. Atkurta pirminė plano struktūra, fasadai ir jų architektūros detalės.

Informaciniai šaltiniai:

  1. Sugrįžtantys dvarai (5). Tuskulėnų kompleksas.
  2. Tuskulėnų aukos.
  3. Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas.
  4. Vaitiekus, Severinas. Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947). – Vilnius, 2002. -310 p.

Leave a Reply