Pavilnių regioninis parkas mažiausias Lietuvoje. Išskirtinis šio regioninio parko bruožas – panoraminiai renginiai. Jis įsteigtas išsaugoti erozinių raguvynų ir Vilnios slėnio kraštovaizdį bei kitas gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Leoniškių palivarkas XVII-XIX a. priklausė Vilniaus miestui. 1819 m. plane pažymėti palivarko pastatai Leoniškių kaime, kur dabar stovi malūnas. XIX a. 4-o deš. viduryje Pučkarnios (Pučkorių) Skaityti plačiau.
Seniausias Vilniaus priemiestis buvo prie svarbiausio LDK, o vėliau Abiejų Tautų Respublikos kelio į Polocką. Stepono Batoro traktas – istorinis kelias, jungiantis du Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestus – Vilnių ir Polocką. 1576 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Steponas Batoras iškart turėjo tęsti karą su Maskva, pradėtą dar jo pirmtako Žygimanto Augusto. Rusai Skaityti plačiau.
Lietuvos krikšto išvakarėse, 1386 m., Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pradėjo parapinės Šv. Jonų bažnyčios statybą, kuri baigta 1426 m. Gaisrų nuniokotą bažnyčią 1571 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas perdavė Vilniaus jėzuitų kolegijai, kuri rekonstravo pastatą, jį prailgindama į gatvės pusę; nuo 1579 m. bažnyčia priklausė Vilniaus universitetui. 1600–1610 m. pastatyta mūrinė varpinė. 1655 m. Skaityti plačiau.
Ankščiau senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus jungianti gatvė vadinosi Didžiąja Pohulianka. Slaviškos kilmės žodis, reiškiantis pasivaikščiojimą. Mat senojo Vilniaus miestelėnai laisvalaikį mielai leisdavo besidžiaugdami miestą supančios gamtos grožiu. Netgi madinga būdavo keliauti vežimaičiais ar pėsčiomis link Vingio, Gerosios Vilties, Antakalnio, Belmonto kalvynų. Tačiau žmonės sakydavo, kad ne iš pasivaikščiojimų, o nuo žodžių „pašvęsti“, Skaityti plačiau.
Šv. Jono g, atsišakoja nuo Pilies g. ties Šv. Jono bažnyčia. Tai viena seniausių Vilniaus gatvių. Minima XVI a. vid. Kadaise čia būta seniausios turgavietės, kurioje stovėjo pirmoji rotušė. Čia gyveno įtakingiausi Lietuvos didikai Radvilos, Pacai, Sapiegos, universiteto profesoriai, amatininkai ir pirkliai. Jau XVI a. beveik visi šios gatvės namai buvo mūriniai, pati gatvė ir Skaityti plačiau.
Vilniaus karo mokykla – Rusijos imperijos kariuomenės specialioji karinė mokykla, veikusi 1864–1915 m. (dabar Vilniaus universiteto Gamtos fakultetas.), 1915–1917 m. – Poltavoje. Vilniaus karo mokykla įsteigta 1864 m. spalio 29 d. pagal ministro Nikolajaus Miliutino parengtą planą. Iš pradžių ji vadinosi Vilniaus pėstininkų junkerių mokykla. Mokėsi 200 junkerių, o nuo 1874 m. kursantų skaičius padidintas Skaityti plačiau.
Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius) vadinamas lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku. Ilgą laiką architektas buvo vadinamas Laurynu Stuoka-Gucevičiumi, bet literatūroje paplitęs prievardis „Stuoka“ dabar laikomas istorikų klaida. Tikroji pavardė, paveldėta iš tėvo ir protėvių, yra Masiulis. Dabar naujausiuose leidiniuose vartojama pavardė Gucevičius, kuria pats architektas save vadino ir buvo kitų vadinamas. Architektas siekė sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, Skaityti plačiau.
Naujininkuose, Vilniuje Burbuškių miške, netoli geležinkelio stoties link oro uosto yra karinė bazė. Remiantis įvairiais šaltiniais tai galėjo būti arba kuro saugojimo arba karinės technikos saugojimo, o galbūt ir remontinė bazė. 1939 m. Naujininkuose buvo dislokuoti pirmieji sovietų kariuomenės daliniai. Tarpukariu, Vilniui tapus Lenkijos Respublikos dalimi, Vilniaus krašte, karinė vadovybė nusprendė rengti miestą gynybai izoliacijos Skaityti plačiau.
Vilniaus evangelikų senųjų kapinių kompleksą pietinėje dalyje riboja dabartinė K. Kalinausko g., vakarinėje – dabartinė V. Mykolaičio-Putino g., rytinėje – tvora, einanti lygiagrečiai Akmenų g. ir juosianti dabartinės JAV ambasados bei kitus pastatus. Tiksli kapinių riba šiaurinėje pusėje, kur stovi Profsąjungų rūmai, neaiški. 1806 m. žemės sklypą kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hahnas. Skaityti plačiau.
Visais laikais žmonės sirgo ir jiems gydyti buvo reikalingi vaistai, todėl vaistinės ir vaistininkai visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime. Pirmosios vaistinės Lietuvoje pradėjo kurtis XVI amžiuje. 1510 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis skyrė lėšų nupirkti žemės sklypą Vilniuje, kuriame visuomenės labui turėjo būti pastatyta vaistinė. Įsteigus Vilniuje universitetą 1579 metais, prie jo buvo Skaityti plačiau.