Vilniaus gynybinės sienos likučių ribojamame Pylimo, Visų šventųjų ir Rūdninkų gatvių trikampyje XVIII a. viduryje buvo įsikūrusi 1630 m. pastatyta Visų šventųjų bažnyčia, karmelitų vienuolynas ir posesija, šiandien vadinama buvusiais Livonijos kapeliono Aleksandro Pšezdeckio (Przezdzieckio) rūmais. Visų Šventųjų g. 7 namas pirmą kartą paminėtas tik 1633-iaisiais – tada šioje vietoje stovėjo apgriuvęs pastatas, kuris priklausė magistro suolininkui Simonui Novomieskiui. 1714 m. namas parduotas LDK maršalkai Aleksandrui Sapiegai. 1724 m. mirus A. Sapiegai, namą paveldi grafienė Antonina del Valdštein-Arnau-Sapiegienė, kuri tikriausiai tęsia rekonstrukciją. Ji 1724 m. gavo karaliaus Augusto II raštą, leidžiantį jai prakirsti vartus miesto sienoje. 1728 m. namą iš A. Sapiegienės nusiperka pirmasis Pšezdeckių giminės atstovas – Livonijos kapelionas Aleksandras Pšezdeckis. Rūmai įsikūrę 262-ojoje posesijoje (Posesijomis paprastai vadintas žemės sklypas, priklausęs vienam gyventojui. Posesija – (lot. possessio – nuosavybė) – nuomojamoji žemės valda, dažnai su pastatais, augmenija.). Pastato išorėje matoma, kad namas nėra paprasto miestiečio, virš durų yra išlikę du medaliono formos kartušai – dekoro elementai, 1728-1805 m. puošę didikų Pšezdeckių rūmus.
Rūmus sudaro rytų pastatas (Visų Šventųjų g. 7) ir vakarų pastatas (Pylimo g. 54). Posesijos pastatai sujungiami tik XIX a. pr., nugriovus gynybinę miesto sieną. Trims šios giminės kartoms 262-a posesija priklausė iki 1805-ųjų, kai rūmus paveldėjusi rašytoja, gotikinės prozos ir istorinio romano Lenkijoje pradininkė, garsiojo gotikinio apsakymo „Pilaitės vaiduoklis“ autorė Ona Radvilaitė-Pžezdecka-Mostovska už 10 tūkst. rublių pardavė juos vokiečių kilmės pirkliui Tomaszui Reyzeriui. Nuo 1865-ųjų čia veikė karaimų pramoninkams kilusiems iš Eupatorijos miesto Kryme, Jakovui Šišmanui ir Isaakui Durunčiai priklausęs turkiško tabako ir papirosų fabrikas. 1865 m. Vilniuje įsteigtas šių verslininkų trečiasis fabrikas (150 darbininkų, 14,8 mln. papirosų). Iš šešių fabrikų Vilniaus buvo pats didžiausias. Vilniuje tabaką, machorką ir papirosus XIX a. pabaigoje gamino dar trys fabrikai, jie buvo mažesni. J. Šišmano ir I. Durunčios fabrikas labiausiai reklamavo tris papirosų rūšis: „Tulpę“, „Lux“, „Gloria“. Svaras (409 g) turkiško tabako kainavo nuo 1 iki 10 rublių, o 100 papirosų – nuo 50 kapeikų iki 3 rublių. Vilniuje jų buvo galima įsigyti dviejuose parduotuvėse pačiame fabrike Ligoninės gatvėje ir Pliaterio rūmuose Didžiojoje gatvėje.
Iš pradžių patalpas Ligoninės g. 19 (Visų Šventųjų g. 7) fabrikantai nuomojosi, 1885 m. Stanislovas ir Marija Golsneriai namą pardavė ukrainiečių pramonininkui Isakui Durunčiai. Tabako fabriko situaciniame plane matoma, kad fabriko statiniai supo uždarą trapecijos formos kiemą su vieneriais vartais į Ligoninės gatvę.
XIX a. pabaigoje fabrikuose dirbančių vilniečių darbo užmokestis buvo labai menkas. O tabako fabrikai dar ir išsiskyrė ypač blogomis sąlygomis, nes buvo bloga ventiliacija ir jie greitai susirgdavo tuberkulioze ar širdies ligomis. 1871 m. šiame fabrike surengtas pirmasis Vilniuje darbininkų streikas. Beveik visi jame dalyvavę darbininkai buvo atvykę iš dabartinės Ukrainos, kur irgi veikė fabrikantų įmonės. Streiko detalės aiškėja iš Vilniaus generalgubernatoriaus J. Steblono-Kamenskio telegramos, 1871 m. lapkričio 19 d. išsiųstos Rusijos vidaus reikalų ministrui. Streiko organizatorius J. Judeliovičius ištremtas į Archangelsko guberniją, o likę 4 darbininkai – Levinas, Vainšeteinas, Abramovičius ir Čipličenka – įskaičius suėmimą į bausmę, išleisti į laisvę.
Po I. Durunčios mirties, fabriką paveldėjo jo sūnūs Moisiejus ir Smuilas, 1922 m, posesija perėjo Rebekos Szyszman nuosavybėn. 1923-1925 m. pagal architekto A. Filipovičiaus-Duboviko projektą fabriko patalpos rekonstruotos į butus, taip buvo suardytas buvęs rūmų išplanavimas ir interjeras. Pokario metais čia buvo įvairios gamybinės patalpos. Šv. Stepono g. 7 namo kieme išlikę tarpukario užrašai jidiš kalba. Prieš karą šiame name buvo įsikūręs „Minjon“ konditerijos fabrikėlis, apie ką byloja išliką užrašai lenkų ir jidiš kalbomis. Po II pasaulinio karo rūmuose veikė gamykla „Avangard“, turėjusi galvaninį cechą, administracines patalpas. Vėliau įsikūrė „Orgtechnikos“ konstravimo biuras.
Informacijos šaltiniai:
- Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016. p. 308-314.
- Prašymas išduoti leidimą atlikti archeologinius tyrimus
- Rutkovski, Vilniaus senojo miesto vietos (2951), skero tarp Arklių ir Visų Šventųjų g., Vilniaus m., 2011 m. archeologinių žvalgomųjų tyrimų ir žvalgymų ataskaita, Vilnius, 2013. LIIA, B. 6309
- Vilniaus miesto studija. 100 istorinių Vilniaus akcentų