Pirkliui Kazimierui Štraliui priklausė tris kavinės: „Baltasis Štralis“, „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“. Spalvos – raudona, žalia ir balta – priklausė nuo interjero, taip pat, skyrėsi ir klientūra. Tarpukario žurnalistas ir rašytojas, karštas Vilniaus patriotas ir jos užeigų žinovas Rapolas Mackonis savo atsiminimuose pasakoja: „Ištaigingiausia iš jų buvo „Raudonasis Štralis“, Prospekto ir Totorių gatvių kampinio Skaityti plačiau.
Tuomet, kai XIX amžiaus antroje pusėje Vilnius atsigavo po ilgų karų ir kitų nelaimių, mieste ėmė trūkti vandens, todėl reikėjo ieškoti naujų resursų, modernizuoti vandentiekio sistemą. Pačioje šimtmečio pabaigoje, 1893 metais, Miesto taryba įsteigė komisiją esamai situacijai ištirti ir naujo vandentiekio gairėms parengti. 1903 metais pagaliau buvo nuspręsta, kad galimybė vandenį tiekti iš Neries upės Skaityti plačiau.
Kadaise nemaža miesto dalis tarp Trakų, Kėdainių ir Lydos gatvių priklausė pranciškonų vienuoliams ir sudarė tarsi atskirą miestą. Vienuolynas sudarė jurisdiką – miesto dalį, priklausančią atskiram savininkui – su savo vaitu ir teisėju, ir valdė ją pranciškonį gvardijonas. Tai seniausias Lietuvoje vienuolynas, pradėtas statyti dar Gedimino laikais 1334 m. Pranciškonų, elgetaujančių vienuolių, ordinas, puoselėjęs neturtą, Skaityti plačiau.
1923 m. kovo 13 d. sukurta nauja karinė struktūra – įtvirtinta teritorija „Vilnius“. Nuspręsta Vilnių įtvirtinti iš visų pusių: aplink Vilnių įrengti kovinius bunkerius su ugnies taškais, pastatyti amunicijos sandėlius, nutiesti juos jungiančią siaurojo geležinkelio liniją su tiltais, keliais bei kita infrastruktūra. 1923-1929 m. statyti Vilniaus gynybos žiedo įtvirtinimai buvo trijų rūšių: koviniai bunkeriai, požeminai Skaityti plačiau.
Einant nuo požeminės perėjos po Konstitucijos prospektu link Centrinės universalinės parduotuvės, galima pamatyti akmenimis grįsto kelio likutį. Tai gatvės atsišakojimas nuo Vilkomiro trakto – pašto kelio į Ukmergę. Seniau nuo šios vietos prasidėjo dvi gatvės, kurių viena vedė į Verkius, kita į Ukmergę. Tarp jų stūksojo kalvelė, kurios viršūnėje stovėjo mūrinė koplytėlė su kryžių nešančio Skaityti plačiau.
Pirmasis skelbimų stulpas 1855 buvo pastatytas Berlyne. Taip spaustuvininkas Ernstas Theodoras Litfassas norėjo pareklamuoti savo darbus. Rusijos imerijoje reklaminiai stulpai iš pradžių buvo mediniai, sukonstruoti statinės principu, viršuje papuošti dekoratyvine skardine „kepurėle“. Būtent šis skelbimų stulpas, su stiebą primenančiu moderno stiliaus ornamentu viršūnėje, yra tarpukario laikų statinys. Tokie stulpai buvo statomi ant šaligatvio krašto, kad Skaityti plačiau.
Pirmasis žinomas namo pavadinimas – Apaštalų mūrinis namas. Dviaukštis pastatas juosia netaisyklingo plano kiemą, sujungtą įvažiavimu su gatve. Pagrindinis fasadas yra ištisinėje gatvės fasadų eilėje. Namas kiek žemesnis už gretimus pastatus. Planas primena lygiašonę trapeciją. Patalpos išdėstytos viena eile. Po dalimi namo yra skliautuoti rūsiai. Dvi pirmo aukšto patalpos ir įvažiavimas taip pat su skliautais. Skaityti plačiau.
Šv. Stepono bažnyčia pastatyta 1600 m., pietinėje miesto dalyje, Rūdninkų priemiestyje.Tai viena iš pirmųjų Vilniaus priemiesčių mūrinių šventovių, su prie jos buvusia medine Šv. Lozoriaus vardo špitole. Šioje Rūdninkų priemiesčio vietoje buvo laidojamos maro ir badmečio aukos. Statybos iniciatorius buvo jėzuitas kun. Simonas Visockis, darbams finansuoti organizavęs tarp miestiečių lėšų rinkliavą. Bažnyčia įrengta gana sparčiai: Skaityti plačiau.
Nuo 1954 m. vaizdinga Neries pakrantė pradėta naudoti kaip didžiulė pramoninė zona. Viena po kito kilo silikatinių dirbinių, plastmasės, radijo komponentų ir daug kitų didelių gamyklų. Dar 1940 m. Naujoje Vilnioje sukurta įmonė „Maistas“, iš kurios atsirado ir 1944-1959 m. šiame rajone veikė Vilniaus mėsos kombinatas. Pasiekus plėtros ribas, 1959 m. Žemuosiuose Paneriuose atidarytas naujas, Skaityti plačiau.
Senosios regulos karmelitai, apsistoję vienuolyne greta Šv. Jurgio bažnyčios, 1778 m. dalį žemės pardavė miestiečiui Tadeuszui Woinickiui. 1808 m. Vilniaus plane ši valda pažymėta kaip 757-a posesija. Per šimtmetį spėjo pasikeisti mažiausiai penki posesijos savininkai, kurie vis perstatinėjo ir dailino valdai priklausiusius du mūrinius namus. 1882-aisiais juos už 25 200 rublių įsigijo grafas H. Korwinas-Milewskis. Skaityti plačiau.