Davatkų bendrabutis

Davatkos. Viduramžiais toli gražu ne kiekviena moteris galėjo sau leisti stoti į vienuolyną, reikalavusį nemažo kraičio, kurio pakaktų jai išlaikyti. Be to, moterų vienuolynų buvo daug mažiau nei vyrų. Tad neturtingesnės pamaldžios merginos ir našlės burdavosi po kelias, kartais gyvendavo savo tėvų namuose ir bendrai melsdavosi kurioje nors bažnyčioje. Iš tokių sambūrių kai kuriuose kraštuose, visų pirma Nyderlanduose, buvo išaugęs tikras sąjūdis, kurio narės versdavosi rankų darbu,turėdavo bendrus namus. Lietuvoje tokio sąjūdžio nebūta, bet žinių apie devotkas randame įvairiose Lietuvos vietose. Vėliau bet kuri pamaldi moteris pradėta vadinti davatka. Neigiamą atspalvį žodis įgavo naujausiais laikais, XX a. pradžioje, o ypač sovietiniais metais.

Namas Nr. 5 1629 m. Darata Točycka (Točyckienė) įsteigė pamaldžių našlių ir netekėjusių merginų, vadinamų devotkomis (nuo lotyniško žodžio devota – pamaldi, atsidavusi Dievui) arba davatkomis, bendrabutį. Tuo metu čia gyveno septynios davatkos. Šios moterys melsdavosi Šv. Jono bažnyčioje, ten patarnaudavo. Namą vėliau įsigijęs verslininkas Šulcas įsipareigojo davatkų bendrabutį išlaikyti. Per karą su Maskva namas buvo sugriautas, o jo savininkas žuvo. Šv. Jono bažnyčios davatkų bendrabučio istorija tuo ir baigėsi. Vėlesni atstatyto namo savininkai buvo vaistininkai. XIX a. pabaigoje jį įsigijo ir perstatė pirklys Mauša Antokolskis, Rusijos imperijoje pagarsėjusio skulptoriaus Marko Antokolskio (1843-1902) tėvas.

Informacijos šaltiniai:

  1. Vaišvilaitė Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. – Vilnius: Baltos lankos, 2017, p. 106-107

Leave a Reply