Konstantino Sirvydo skveras „Prancūzparkis“

Konstantinas Sirvydas (gyvenęs apie 1580–1631 m.) – teologas, filosofas, rašytojas, kalbininkas, pamokslininkas, pirmojo lietuvių kalbos žodyno ir pirmosios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleistos originalios lietuviškos knygos autorius. Gimė bajorų šeimoje Sirvydų kaime, greta Anykščių. 1598 m. Vilniuje įstojo į Jėzuitų ordiną. Studijavo Rygos, Tartu, Nesvyžiaus, Pultusko jėzuitų kolegijose ir Vilniaus universitete. Tapo šio universiteto profesoriumi, dėstė teologiją, Šventąjį Raštą. Nuo 1610 m. sakė lietuviškus pamokslus Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje, taip pat lenkiškai pamokslavo Šv. Kazimiero bažnyčioje ir katedroje. Tarp amžininkų garsėjo kaip puikus teologas: kai sekmadieniais ir per šventes viešai aiškindavęs Šventąjį Raštą, jo pasiklausyti susirinkdavusi sausakimša Šv. Kazimiero bažnyčia.

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas

Sirvydas tęsė Mikalojaus Daukšos ir Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio darbus, stengėsi įgyvendinti jų skelbtą lietuvių kalbos stiprinimo ir gaivinimo viešajame gyvenime programą. Kad tėvų šneka taptų plačiai, visose gyvenimo srityse vartojama rašto kalba, ją reikėjo sisteminti, norminti, tobulinti. Jis parengė ir apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, kuris greičiausiai vadinosi Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodu. Greta lietuviškų žodžių „aruode“ buvo pateikti ir jų lenkiški bei lotyniški atitikmenys. Vienintelis išlikęs ir Maskvoje saugomas šio leidinio egzempliorius yra defektuotas – be pradžios ir pabaigos. Iš esmės perdirbęs ir papildęs, 1631 m. Sirvydas žodyną išleido antrą kartą. Dabar jo darbas vadinosi Trijų kalbų žodynu. Leidinio poreikio visuomenėje būta didelio: po autoriaus mirties šis žodynas buvo perspausdintas 1642, 1677 ir 1713 metais. XVIII amžiuje juo rėmėsi Prūsų Lietuvos lietuviškų raštų rengėjai, XIX amžiuje – Didžiosios Lietuvos švietėjai ir romantikai.

Jėzuitų istorikai yra minėję Sirvydo 1630 m. parašytą pirmąją lietuvių kalbos gramatiką – Lietuvių kalbos raktą ). Deja, nėra išlikęs nei šis veikalas, nei daugiau žinių apie jį. Taigi Sirvydas lietuvių kalbai siekė padėti mokslinius, akademinius pamatus, o žodžiams suteikti labiau apibrėžtas reikšmes. Jis ne tik iš gyvosios bei raštų kalbos rinko, bet ir kūrė lietuviškąjį žodyną, darė jį tinkamą įvardyti sudėtingam XVII amžiaus žmogaus pasauliui, to laiko visuomenės gyvenimui.

Konstantino Sirvydo palikimas šiandieninėje kalboje

Dalis Sirvydo sukurtų naujadarų vartojami ir šiandien: taisyklė, spaustuvė, pratarmė, medvilnė, pardavėjas. Kiti neprigijo: protomeilė (filosofija), vaikavedys (pedagogas), ženkladarė (fantazija), paniūrystė (melancholija). Tarp 10 000 lietuviškų žodžių pateikta nemaža reikšmingų politinio, visuomeninio ir dvasinio gyvenimo sąvokų.

Lietuvių kalba pristatyta ne tik kaip valstiečių žemdirbių, bet ir kaip galima intelektualinio bei politinio gyvenimo kalba. Seimą Sirvydas siūlė vadinti sueiga, vietinį bajorų seimelį – susiėjimu, pilietį – gyventoju, tėvynę – tėvykščia, tautą – gimine. Jis skyrė valstybės ir respublikos sąvokas: valstybė, pasak jo, vadintina „viešpatyste“, o respublika – „bendryste, visiškyste, visatine“ (bendruomene, visuomene). Politikai esą skirtingi: prastą politiką, pseudopolitiką reikėtų vadinti „piktu politiku“, o gerą politiką – „geru ažuveizdėtoju visotimu“ (geru viešų reikalų tvarkytoju). Žodyne išskirtas ir visuomeniškai aktyvus asmuo: tai – „visotimis žmogus“. Dvasinį gyvenimą Sirvydas nusakė lietuviškais žodžiais: gėrybė (gerumas, dorybė), palaima, laimybė, laimė, kančia, sielavartas (sielvartas), buitis (būtis), būkla (būtis), sančius (būtis), nebuitis (nebūtis), dvasia, dvasas (siela), gailė (gailestis), gailybė (pyktis), garbingystė, gėrius (džiaugsmas), laisvė, meilė, meilelė, meilybė, padūksis (viltis), pajauta, sąžinia, šventybė ir kt.


Jog lietuviškai įmanoma dėstyti sudėtingiausias filosofines ir teologines mintis, išsakyti prieštaringą Baroko žmogaus sielos tikrovę, Sirvydas stengėsi įrodyti parengdamas Punktus sakymų Dievo žodžio – pamokslų santraukų, „punktų“, rinkinį – postilę. Pirmoji rinkinio knyga išėjo Vilniuje 1629 m., antroji – 1644 m. Veikalas buvo dedikuotas Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui, Sirvydo lietuviškų darbų rėmėjui. Pratarmėse autorius nurodė, kad iš jo postilės lietuviškai prastai mokantys Vilniaus vyskupystės kunigai galėsiantys tėvų kalbos išmokti. Būtent tam greta lietuviškų pamokslų jis pridedąs ir lenkiškus vertimus.

Sirvydo postilė nebuvo įprastas Evangelijas aiškinančių pamokslų rinkinys. Joje nukrypstama į gana individualius filosofinius ir religinius svarstymus. Punktų sakymų savitumą pabrėžė pats teologas. Pratarmėje jis aiškino, kad norėjęs pateikti medžiagos aukštesnei religinei meditacijai, „naudingiems apmąstymams“, „pamaldiems pašnekesiams“.
Pats Sirvydas gyveno taip, kaip kitus mokė. Garsėjo nepaprastu darbštumu. Bičiuliams nerimaujant, kad tiek daug dirbdamas galįs pakenkti sveikatai, atsakydavęs, jog ir „gyvenąs tam, kad visomis jėgomis dirbtų Dievo garbei“. Punktus sakymų rašė jau sunkiai sirgdamas. Mirė greičiausiai džiovos pakirstas. Prieš mirtį artimiesiems pasakojo, jog sapno regėjime Jėzuitų ordino įkūrėjas šv. Ignacas kvietęs jį dangun į savo draugiją.

Be abejonės Konstantino Sirvydo indėlis į LDK kultūrą, visuomenės formavimą buvo didžiulis, todėl ir jam įamžinti skirtas skersgatvis.



Parengė:

Rima Ciprisevičienė

Informaciniai šaltiniai:

  1.  Konstantinas Sirvydas
  2. Sirvydas ir lietuviškoji Baroko raštija
  3. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. -T. 21, p. 739-740.

 

Parašykite komentarą