1812 m. vasarą, šiuo vingiuotu keliu į Vilnių pakliuvo pats Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Vilniaus atstovai jį pasveikino būtent Paneriuose, ten jam prisiekė ištikimybę. Kelio į Kauną šioje vietoje, matyt, būta nuo senų senovės, tačiau jokių žinių iš tų senų laikų neišliko. XIX a. gyvenęs poetas ir kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862) rašė, kad jo laikais Skaityti plačiau.
Panerių memorialas tai keliolika hektarų pušyno, kuriame pastatyti paminklai čia nužudytiems įvairių tautybių žmonėms atminti. Teritorijoje yra nedidelis muziejus, taip pat išlikusios duobės, kuriose antrojo Pasaulinio karo metais nužudyta ir sudeginta apie 100 tūkstančių žmonių. Dabartinio Panerių memorialo vietoje 1939 metais buvo pradėta statyti sovietinė karinė bazė su aviacinio kuro saugyklomis. 1941 metais vokiečiams užėmus Skaityti plačiau.
1831 m. birželio 19 d. įvykusiose Panerių kautynėse generolo Antano Gelgaudo sukilėliai pralaimėjo spėjusiems persigrupuoti Rusijos imperijos kariuomenės daliniams. Prie išlikusios kapinių koplyčios buvo įsikūrusios centrinės rusų kariuomenės pozicijos, keturi batalionai vadovaujami D. Osten-Sakeno. Antano Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus, Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė. Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių sukilėliai atsitraukė į Raseinius, vėliau bandė užimti Šiaulius, tačiau irgi nesėkmingai, tuomet atsitraukė į Kuršėnus, Skaityti plačiau.