1959 m. Žirmūnuose įkurta įslaptinta Vilniaus magnetinio garso įrašymo gamykla. Iš pradžių žinoma adresu pavyzdžiui, „Pašto dėžutė 4151“ bei „Pašto dėžutė 52“. Gamyklos pavadinimas keliskart kaitaliotas, kol 1972 m. atsirado pavadinimas „Vilma“. Ši įmonė daugiausia gamino specialią garso įrangą laivams, lėktuvams, dispečerinėms, branduolinėms jėgainėms ir pan. Pirmasis jos vadovas iki tol dirbo prestižinėse „petiorkose“, o Skaityti plačiau.
Vilniaus Didžioji sinagoga – buvusi sinagoga žydų gatvėje Vilniuje. Kaip religinis pastatas pradėtas naudoti dar 1440 m. Pirmąją medinę sinagogą Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti 1573 metais, kai Varšuvos konfederacija užtikrino kitatikiams lygias teises su katalikais, o bajorams leido savo žemėje statyti bet kurios konfesijos šventyklas. Nėra žinių kaip Skaityti plačiau.
Pagal legendą, bonifratrų, Šv. Dievo Jono brolijos vienuolių, vienuolynas pastatytas apie 1332 m. nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje. Čia stovėjusi medinė bažnytėlė, kuri 1533 m. sudegė. 1543 m. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis šioje vietoje pastatydino Šv. Kryžiaus koplyčią. Bonifratrus prie Šv. Kryžiaus koplyčios 1635 m. įkurdino Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina, užrašęs vienuoliams ne tik bažnyčią ir Skaityti plačiau.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. 1801 m. caro valdžios nugriautų Žemutinės pilies rūmų atkūrimo idėja gimė apie 1987 m. Tuomet pradėti kompleksiniai moksliniai buvusių rūmų tyrimai. Siekiant gauti visuomenės paramą, rezidencinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pastatas pavadintas – Valdovų rūmų vardu. 1994 m. buvo paskelbtas Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos konkursas. Skaityti plačiau.
Rūmai – tai raiškaus baroko ir klasicizmo stiliaus paminklas, sudarąs tarsi Prezidentūros rūmų kompozicinę atsvarą. XVI a. čia stovėjęs namas priklausė LDK pakamariui Mykolui Pacui. XVIII a. vid. Jonas Teofilis su žmona Terese Krempušai šiame sklype pasistatė L raidės formos 2 a. mūrinį namą. Krempušų palikuonys neturėjo lėšų skoloms padengti, todėl dvi dalis namo valdė Skaityti plačiau.
Ukrainos mokslininkas ir rašytojas profesorius akademikas Anatolijus Nepokupnas 1991 m. lankėsi Vilniuje ieškodamas Taraso Ševčenkos (1814 – 1861) buvimo Vilniuje pėdsakų. 1985 m. jis buvo nustatęs du namus Vilniuje, kur gyvenęs šis žymus ukrainiečių tautos poetas ir dailininkas. T. Ševčenka Vilniuje gyveno 1829 – 1831 m. štabsrotmistro dvarininko Pavelo Engelharto bute dabartiniu adresu Pilies gatvėje Skaityti plačiau.
Jeigu Lietuvoje ieškotume objekto, prie kurio dirbo didžiausias Tičino kilmės menininkų skaičius, tai būtų Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Jos statybas finansavo Lenkiją-Lietuvą valdžiusi Vazų (1586-1668 m.) dinastija. Šiems, iš Švedijos kilusiems karaliams, buvo ypač svarbu parodyti savo ryšius su senąją Jogailaičių dinastija. Kaip tik dėl to, Vilniaus širdyje jie pastatė iš lietuviškosios dinastijos Skaityti plačiau.
Aikštė pavadinta istoriko Simono Daukanto vardu yra bene gražiausia aikštė Vilniuje. Kad ir iš kurios pusės ateitumėte į S. Daukanto aikštę, siaura gatvelė staiga prasiplečia ir įsilieja į aikštę, kuri apsupta klasicistiniais XVIII amžiaus pabaigos – XIX pradžios statiniais. Aplink šią aikštę yra išsidėstę svarbūs Vilniaus miestui architektūros paminklai: buvę didikų namai ir dabartiniai Prezidento Skaityti plačiau.
Šimtmečių senumo pastatai, kurių sienos girdėjusios iš kartos į kartą gyvenusių žmonių turėtas paslaptis ir išgyventus nutikimus, dar ir šiandien mena mįsles apie skirtingų laikmečių įvykius. Vilniuje, pačiame sostinės centre, lietuvių filosofo, teologo ir poeto Adomo Dambrausko-Jakšto garbei pavadintoje gatvėje esantis išskirtinis statinys, pažymėtas 9-uoju numeriu, saugo ypatingą istoriją. Keturių aukštų neogotikos stiliaus mūrinis pastatas Skaityti plačiau.
Viena seniausia Romos katalikų mūrinė bažnyčia Lietuvoje išsaugojusi beveik nepakitusius gotikinius bruožus. Seniausia Lietuvoje mūrinė krikščioniška (ortodoksų) bažnyčia (Paraskevės cerkvė) pastatyta 1345 m. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos krikšto metais – 1387 m. XVI a. sumūryti stulpai ir skliautai vietoj medinių lubų. Bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro atlikta daug keitimų: Skaityti plačiau.