1408 m. pastatyta bažnyčia per 1679 – 1688 metų barokinę rekonstrukciją įgijo šonines navas, bokštus, naują zakristiją. Atstatant po 1748 ir 1749 metų gaisrų, interjeras pasipildė rokoko stiliaus formomis. Bažnyčia yra gana didelė lotyniškojo kryžiaus formos bazilika su kupolu virš kryžmos. Centrinės navos aukštis – 22 m. Už Didžiojo altoriaus tęsiasi erdvus netaisyklingo plano vienuolių Skaityti plačiau.
Ant Šventosios Kankinės Paraskevijos, arba Piatnicos cerkvės išorinės šoninės sienos yra memorialinė lenta, kur parašyta, kad 1705 metais Petras Didysis čia laikė padėkos mišias už pasiektą pergalę prieš Švedijos karaliaus Karolio XII kariuomenę, padovanojo trofėjines vėliavas ir pakrikštijo poeto Aleksandro Puškino prosenelį afrikietį Hanibalą. Ši istorija išskiria šią cerkvę iš kitų stačiatikių maldos namų Lietuvoje, Skaityti plačiau.
1994 m. priešais Rasų kapines pagal architektų Mariaus Šaliamoro ir Vytauto Nasvyčio projektą pastatyta šventykla, kuri priklauso tradicine Lietuvoje nelaikomai Naujajai apaštalų bažnyčiai. Šis 1863 m. Hamburge susikūręs judėjimas – tai krikščioniška denominacija, susikūrusi XIX amžiuje Jungtinėje Karalystėje, su atkurta apaštalų tarnyste, ji save laiko išskirtine, svarbiausia šių dienų Bažnyčia. Liturgijų ir pamaldų tvarka turi Skaityti plačiau.
Pirmoji bažnyčia Lukiškėse buvo funduota 1642 metais, šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dieną, gegužės 1-ąją. Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius dovanojo Vilniaus dominikonams 4000 auksinų, nurodydamas Lukiškių kapinėse pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. XVII a. viduryje minimi septyni vienuoliai, kurie buvo įpareigoti, laidodami neturtinguosius, nemokamai atlikti bažnytines apeigas. Ši bažnyčia yra viena iš ankstyvųjų stačiakampių dvibokščių Skaityti plačiau.
Bažnyčios siluetas gerai matomas iš įvairių Senamiesčio perspektyvų. Didelę meninę ir urbanistinę reikšmę turi prie bažnyčios šono pastatyta koplyčia. Vienuolynas ir Šv. Kotrynos bažnyčia pradėta statyti 1618 m. LDK etmono, Vilniaus vaivados J. K. Katkevičiaus (Chodkevičiaus) iniciatyva. Dabartinės išvaizdos bažnyčia stovi nuo rekonstrukcijos, kuri įvykdyta pagal architekto J. K. Glaubico projektą. Rekonstrukcijos darbai, pradėti 1741 Skaityti plačiau.
Tai viena didžiausių Lietuvos gotikinių bažnyčių, XVII-XVIII a. įgijusi šiek tiek renesanso ir interjere – baroko bruožų. Stačiakampė, halinė, trių navų, penkių travėjų. Vidurinė nava dvigubai platesnė už šonines, presbiterija jos pločio, bet žemesnė, su trisiene apsida. Prie pietrytinio kampo yra varpinės bokštas. Prie pietinės sienos glaudžiasi įvairaus dydžio renesansinė ir barokinė koplyčios, prie šiaurinės Skaityti plačiau.
1635 m. vyskupo Abraomo Vainos kvietimu į Vilnių atsikėlus vienuoliams bonifratrams šalia koplyčios stovėjęs 1618 m. pastatytas pastatas paverstas bažnyčia. XVI a. I pusėje portugalas Jonas Ciudad (vėliau tapęs šv. Dievo Jonu) įkūrė Bonifratrų (nuo lot. boni fratres – gerieji broliai) ordiną, kurio pagrindinė užduotis buvo gydyti ligonius. Ordinas sėkmingai veikė. Jau XVII a. geruosius Skaityti plačiau.
Bažnyčia, parapijos namai ir klebonija pastatyti Viršuliškių mikrorajone, aukštėlesnėje kalvoje, pušynų apsuptyje. Greta bažnyčios suprojektuotas varpinės bokštas su pusapskritimio formos koplytėle. Bokštą būtų galima matyti iš Laisvės alėjos ir Ozo gatvės. Deja, ir bokštas, ir koplytėlė nebuvo pastatyti. Pietinėje bažnyčios sienoje įstatyti dešimt didelių langų – aliuzija į dešimt Dievo įsakymų. Statant bažnyčią ypatingas dėmesys teko Skaityti plačiau.
Vilniaus Jėzaus Širdies bažnyčia su vizičių vienuolynu pradėta statyti 1694 m. Kilus Šiaurės karui, statyba sustojo ir buvo užbaigta tik 1744 m., o dekoravimas dar vėliau – tik 1763 m. Ansamblio architektas ir statybos organizatorius buvo Juozapas Pola. Buvusį vienuolyną nuo gatvės skiria mūrinė siena, pastatyta 1757 m. ir dveji reprezentaciniai vartai, kurių vienus, manoma, Skaityti plačiau.
Nuo seniausių laikų žmonės darė nusikaltimus, kurie pažeidė visuomenės socialinę bei moralinę tvarką. Su tikslu tokius asmenis atskirti nuo visuomenės, didesniuose miestuose kūrėsi kalėjimai. Lukiškės – Vilniaus mieste įsikūręs garsiausias kalėjimas Lietuvoje, už savo aukštų sienų laikęs ne tik piktadarius, bet ir Lietuvos gelbėtojus nuo okupantų priespaudos. Apie Lukiškių kalėjimo egzistavimą 1795−1830 m. jo dabartinėje Skaityti plačiau.