Šv. Kazimiero bažnyčia, vienas gražiausių Vilniaus baroko paminklų, pastatyta 1604-1615 metais. Ją statė Lietuvoje įsikūrę jėzuitai, remiami didikų ir miestiečių. Kaip įprasta XVII-me amžiuje, po didžiuoju bažnyčios altoriumi buvo įrengta kripta, skirta laidoti patiems jėzuitams, o taip pat jų geradariams.
Jau 1655 m. bažnyčia buvo nuniokota į Vilnių įsiveržusių Rusijos kazokų. Didžiausia tikimybė, kad kaip tik atstatant karo metu apgriautą bažnyčia buvo užpiltas įėjimas į kriptą. Po to apie ją niekas nežinojo. Meno istorikė Neringos Markauskaitės duomenimis, Bažnyčios vidaus erdvių rekonstrukcija, pavertus ją Ateizmo muziejumi, buvo atlikta 1962–1966 metais. Tuomet buvo restauruotos kriptos kairiojoje bažnyčios transepto pusėje, jose, kaip ir bažnyčios presbiterijoje, taip pat koplyčiose buvo įrengtos ekspozicijos.
Kripta po bažnyčios didžiuoju altoriumi (dabar įrengtas jėzuitų memorialas), atsitiktinai rasta tik 1991 m., kai buvo remontuojami po sovietmečio tikintiesiems grąžinti maldos namai. Tuomet atidengta kripta ir po kelerių metų taip pat kriptos po bažnyčios prieangiu; jose buvo laidojami profesų namų jėzuitai, taip pat pasauliečiai.
Tarp į kriptą suverstų griuvenų rasti keliolikos nenustatytų žmonių palaikai, nemažai altorių detalių, skulptūrų fragmentų ir kt. Pro skylę lubose patekus į kriptą, paaiškėjo, kad senasis įėjimas į ją veda tiesiog iš presbiterijos. Jis buvo vėl atidengtas, o senieji, laiko iškreipti laiptai pridengti medinėmis pakopomis.
1995 metais į šią kriptą perlaidoti kituose Šv. Kazimiero rūsiuose rasti apie 200 žmonių palaikai.
Kripta yra lygiagretainio formos, 6 m aukščio ir maždaug 18 m ilgio. Jos viename šone stovi masyvi mūryta keturkampė kolona, į kurios viršutinę dalį sueina skliautai. Šoninės sienos ir kolona degtos šviesios spalvos tinku. Ant jo yra puikiai išsilaikę juoda spalva tapytos freskos. Tai brangūs ir reti Lietuvos XVII a. dailės paminklai. Nors jų tapybos maniera skiriasi nuo kitų to meto pavyzdžių, tačiau turi aiškius europinės tapybos bruožus. Lyginant su puošniomis baroko formomis, šios freskos atrodo gana paprastos, jų autoriumi galėjo būti jėzuitų namuose gyvenęs nežinomas brolis.
Po didžiuoju altoriumi išliko dešimt epitafinių kompozicijų, kurioms būdinga vaizdo ir teksto (ištraukos iš Biblijos ir maldų) dermė. Pagrindinės meninės kompozicijos: Nukryžiuotasis, Prisikėlęs Kristus, Švč. Mergelė Marija (klūpanti, pasisukusi į Kristų). Visos kitos kompozicijos vaizduoja iš karstų prisikeliančias mirusiųjų vėles. Freskos savo tema yra susijusios su mirtimi ir prisikėlimo viltimi. Vaizduojamos figūros nedetalizuotos, kai kurios kompozicijos nebaigtos. Svarbų vaidmenį vaidina freskų tekstai – lotyniškos Šventojo Rašto ištraukos ir giesmių bei maldų eilutės. Šie kaligrafiškai išrašyti tekstai įrėminti barokiškomis juostomis, kurios užbaigiamos gyvatės galvutėmis.
Restauruotoje kriptoje įrengta atminimo vieta XVII–XVIII a. po visa Šv. Kazimiero bažnyčia palaidotiems jėzuitams ir jų geradariams ir ilgą laiką bažnyčioje dirbusiam šventajam Andriejui Bobolai.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Šv. Kazimiero bažnyčia.
- Neringa, Markauskaitė. Šv. Kazimiero bažnyčiai – 400 metų. // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 25. – Vilnius, 2004, p. 291, 296, 302, 304