2012 metais Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už kokybišką restauraciją jam suteiktas Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas.
Buvusi LDK seniūnija, Liubavo dvaras visad priklausė tuomečiam politikų ir kultūros žmonių elitui. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir didiko Mikalojaus Radvilos Rudojo Liubavo dvarą valdė kilmingųjų šeimos, kurios yra mažai tyrinėtos. Tai daug kur istoriniuose šaltiniuose grafų luomui priskiriami Golejevskiai, vėliau – save iš Senosios Romos imperijos kildinę Krišpinai Kiršenšteinai. Atradome Liubavo savininkų vardus, kurie iki šiol nebuvo sieti su šio dvaro praeitimi. Pirmiausia norėčiau paminėti daugelio istorikų nepastebėtus, kartais net visai užmirštus grafaitę Teresę Tyzenhauzaitę, Tiškevičių šeimos atstovus Antaną Kazimierą (1723(27)–1778) ir Antaną (mirė ~1799). Lietuvoje iki šio laiko mažai žinoma ir apie grafų Slizienių šeimą. Jie buvo paskutiniai dvaro savininkai. Pirmasis šios šeimos atstovas, kuris apsigyveno Liubavo dvare, vis dar nepakankamai atskleista asmenybė, XIX amžiaus vidurio lietuvių skulptorius Rapolas Slizienis. Beje, jis pats kartu su žmona Kamile Tiškevičiūte galimai savo projektuotos Liubavo koplyčios požemyje ir palaidotas.
Liubavo dvaro malūnas pastatytas 1902 metais. Liubavo dvaro sodybos malūno projekto autorystės priskyrimas architektui Aleksiejui Polozovui tėra tik viena iš prielaidų. Galimai malūno autoriumi galėjo būti ir vienas iš Lentvario dvarą tuo metu valdžiusių grafų Tiškevičių vykdomiems perstatymams pasirinktų architektų.
Liubavo dvaro malūnas restauruotas ir pritaikytas muziejui skulptoriaus ir visuomenės veikėjo, Europos parko įkūrėjo Gintaro Karoso iniciatyva 2011 metais. Projektą rėmė Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų paramos fondai. Restauruojant Liubavo dvaro malūną laikytasi kelių principų. Pirma, siekta maksimaliai išsaugoti autentiškumą restauruojant ar atkuriant pagal analogiškus pavyzdžius. Sąmoningai siekta palikti ir kai kurias sovietmečio laikotarpio veiklos, pertvarkymų žymes. Kitas principas buvo teisingai atkurti visą veikiančią įrangą jos buvusioje vietoje tokią, kokia buvo malūno statybos laikotarpiu.
Pats Liubavo malūno pastatas ir įranga išsiskyrė ypač aukšta kokybe. Pastato fasadus ir vidaus sienas reikėjo restauruoti taip, kad nesimatytų restauracijos žymių. Pirmiausia apsibrėžta, kad skelto akmens mūro tarpų užpildo inkrustacijoje nebūtų matomas rišantis skiedinys, o karnizams ir apvadams būtų naudojamos malūno statybos meto gamybos raudonos plytos.
Buvo išlikusios tik fasadinės malūno durys, cokolio lauko, malūnininko gyvenamosios patalpos staktų fragmentai, pastogės langų staktos. Siekta restauruoti ir atkurti langus tokius, kokie buvo įstatyti XX a. pradžioje, nenaudodami gamyklinės furnitūros. Langas sudalintas pagal išlikusias nuotraukas, paties rėmo profilis ir jungtys padaryti pagal to meto dvaro oficinos langų pavyzdį.
Malūne buvo visiškai sutrūnijusios abiejų aukštų perdangos, kurios ribojosi su malūnininko gyvenamąja dalimi. Perdangų sijos ir jų lentelių užpildas, grindinės lentos, apvadai gaminti iš naujo pagal vaizdus, užfiksuotus nuotraukose. Gamybinės dalies sijos ir grindys buvo išsilaikiusios geriau, taigi jas teko tik iš dalies restauruoti. Laiptinės tvorelės dalis atkurta pagal likusius fragmentus ir nuotraukas.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Gintaras, Karosas. Liubavas. – Vilnius: Europos parkas, 2010.
- Apie Liubavo muziejų.