Uždarą stačiakampį Ertlio namo kiemą iš šiaurės vakarų ir pietryčių pusės riboja dviaukščiai korpusai, iš kitų pusių – gretimi pastatai. Namas artimo stačiakampiui plano. Įvairaus dydžio patalpos pietrytiniame korpuse išdėstytos viena eile, šiaurės vakarų korpuse – dviem. Sienos plytų mūro, tinkuotos. Rūsio ir šiaurės vakarinio korpuso I aukšto perdangos skliautinės, kitos – medinės. Stogas dengtas čerpėmis.
Istorizmo stiliaus pagrindinis šiaurės vakarų fasadas kiek asimetriškas, nes įėjimas yra truputį į šoną nuo ašies. Puošniausias yra II aukštas: šonus ir vidurį paryškina trys rupios faktūros tinko mentės, nutrūkstančios ties langų apačia. Pastogę juosia platus karnizas ir frizas su smulkiais dantukais ir žmogaus galvos formos gembėmis. Virš stogo ties fasado viduriu, yra dekoratyvinis frontonas su pusapskrite arka. I aukšto langai vitrininiai. Uždaros šiaurės vakarų korpuso laiptinės portalas yra su dviem toskaninio orderio piliastrais, laikančiais trikampį frontoną.
Dviejų aukštų namas iš aplinkinių išsiskiria, nes yra mažesnis ir gausiau dekoruotas. Jo stačiakampį uždarą kiemą su Šv. Jono gatve jungia tik siauras įėjimas, įvažiavimo š kiemą pastatas neturi. Nedidelis mūrinis namas stovėjęs šiame sklype minimas 1639 m. jis buvo sugriautas per 1654-67 metų karą. 1691 metais sklypą nusipirko ir namą iš pagrindų perstatė vokiečių kilmės miestietis Jurgis Ertlis (Georgus Hertli), vėliau tapęs Vilniaus mūrininkų cecho meistru, o 1681 metasi išrinktas to cecho seniūnu. Namą gavo kaip atlyginimą už savo darbą Šv. Jonų bažnyčioje. Manoma, jog tada į namą buvo įeinama per erdvią priemenę, kuri būdinga Šv. Romos imperijos vokiečių namams. Iki 1713 metų namą valdė Ertlio palikuonys. Iki 1737 metų gaisro jis priklausė Švenčiausiosios trejybės ordino vienuolynui. Namas degė ir 1748 metais. Manoma, kad dviejų aukštų kiemo korpusas pastatytas prieš 1789 metus. 1880 metais namas priklausė kolegijos asesoriui Viktorui Dluskiui. Tuo metu pagal Kipriano Maculevičiaus projektą buvo perdirbtas pagrindinis fasadas. 1979 metais architektai Dalia Bieliauskaitė ir Virginijus Spudas atliko pastato architektūrinius tyrinėjimus. Tais pačiais metais perdažyti fasadai. Apie 1993 metus namo gatvės korpuse įsikūrė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Šiuo metu name veikia lietuviškos istorinės virtuvės restoranas „Ertlio namas“. Restoranas siūlo 6 patiekalų pažintinės vakarienės meniu, kurioje yra: Naminė duona su mairūnais ir krapų sviestu XVI a. receptas, Šefo komplimentas Putpelė su petražolėmis ir jaunomis morkytėmis XVIII a. receptas, Trumpai pakepti šparagai su varškės sūriu ir topinambų padažu, XVIII a. receptas, Rūgštynių sriuba su bebru ir sorų kruopomis, XVI a. receptas, Laukinis šamas su gelteklėmis, vėžiais ir špinatų pudingu, XVII a. receptas, Veršienos nugarinė su bobausių tortu ir alaus padažu, XVI a. receptas, Rabarbarų saldėsis su žemuogių ledais, XIX a. receptas.
Restorano koncepcija gimė bendraujant jo kūrėjui ir vadovui Tomui Rimvydžiui su istoriku Rimvydu Laužiku.
Restorane yra keturios salės: rektorių, etmonų, vaivadų, kanclerių ir lauko terasa.
Restorano internetinėje svetainėje lankytojai viliojami patiekalais, kurie: „galbūt puikavosi ant vakarienės stalų įtakingų dvarų menėse ir kuriais mėgavosi patys Radvilos – svarbios ir svarios personos to meto Europoje“.
Restoranas atidarytas 2016 metų vasarą, jame 120 sėdimų vietų, 20 – terasoje.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Čaplinskas, Antanas, Rimvydas. Vilniaus gatvių istorija. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. – Vilnius, 1998. -P. 104 -107.
- 2018 m. „30 geriausių restoranų“: 17 vieta: Lietuvos istorinė virtuvė „Ertlio name“.
- Ertlio namų svetainė.
- Rupeikienė, Marija. Ertlio namas. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1. Vilnius.- P. 450 – 451.