Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. 1801 m. caro valdžios nugriautų Žemutinės pilies rūmų atkūrimo idėja gimė apie 1987 m. Tuomet pradėti kompleksiniai moksliniai buvusių rūmų tyrimai. Siekiant gauti visuomenės paramą, rezidencinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pastatas pavadintas – Valdovų rūmų vardu. 1994 m. buvo paskelbtas Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos konkursas. 2002 m. pradėti rūmų atkūrimo darbai ir papildomi archeologiniai tyrimai. Prieš 200 metų nugriauti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai atkurti iš 1987–2001 m. atkastų rūmų liekanų.
Rūmai pastatyti iš geležbetonio, apmūryti raudonosiomis plytomis. Vienas iš Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorių – olandas Petras Nonhartas. Idėją atstatyti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas, jų atkūrimui lėšas rinko Valdovų rūmų paramos fondas. Vienas pagrindinių rūmų atkūrimo rėmėjų, lėšas skyręs per Valdovų rūmų paramos fondą – JAV lietuvis Juozas Kazickas. 2009 m. nebaigtuose įrengti rūmuose įkurtas Nacionalinis muziejus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai“, įvyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų simbolinio atidarymo ceremonija. 2013 m. liepos 6 d. buvo atidarytas rūmų A korpusas, o 2018 m. liepos 6 d. – rūmų B korpusas. Atkurti rūmai naudojami kultūros, švietimo, turizmo reikmėms ir reprezentuoja valstybę. Didžiausioje Renesansinėje salėje telpa iki 500 žmonių, o įspūdingas vidinis rūmų kiemas talpina iki 2000 svečių. Vakarienių metu galima organizuoti gidų vedamas ekskursijas po muziejų.
Šioje istorinėje vietoje IV–VIII a. buvo medinė gyvenvietė, XIII a. II p. dalis gyvenvietės virto mūro pilimi. XIV a. I p. ji tapo svarbiausiu statiniu mūro siena juosiamoje didelėje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Nuo pirmųjų Gediminaičių laikų čia rezidavo beveik visi Lietuvos valdovai. XV a. pab. – XVI a. pr. Aleksandras pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies greičiausiai perkėlė į Žemutinę, čia pastatydamas vėlyvosios gotikos rūmus.
XVI a. ir XVII a. vadinami rūmų „aukso laikais“. Vilnius tuo metu buvo svarbus Vidurio Rytų Europos centras, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė, kurias valdė Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų monarchai – įtakinga šio regiono valstybė. Rūmuose vyko daug visai Europai svarbių istorinių įvykių. Buvo priimami užsienio šalių pasiuntiniai, vyko seimai, buvo prisiekiama Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, pasirašomos tarptautinės sutartys, vykdomi teismai, redaguojamas Lietuvos Statutas, saugomas valstybės iždas ir archyvas. Čia buvo sukaupta viena turtingiausių Europoje bibliotekų, saugomos neeilinės šarvų bei medžioklės trofėjų kolekcijos, gobelenai, paveikslai, brangenybės.
1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą, Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą Valdovų rūmai buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti.
XVIII a. rūmuose apsigyveno neturtingi miestiečiai ir čia įsikūrė įvairios dirbtuvės. XVIII a. pab. buvo nuspręsta rūmus rekonstruoti ir juos pritaikyti reprezentacijai, bet žlugus ATR, šie planai nebuvo įgyvendinti.
XIX a. pradžioje rūmai visiškai sugriauti. Rūmų griuvėsiai buvo nugriauti 1801 m. Griaunant rūmus, pirklys Abraomas Šliosbergas gavo teisę pastatyti savo namus virš rytų korpuso naudojant šio korpuso mūrus. Šio namo viduje išliko dalis pirmojo aukšto rūmų sienų ir rūsiai.
1831 m. buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta Rusijos kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais, o A. Šliosbergo namas tapo kariuomenės štabu. 1840 m. pastatas įvardijamas kareivinėmis. 1854 m. pastatas rekonstruotas ir jame įsikūrė Vilniaus karinės apygardos Inžinerijos valdyba. XIX a. antroje pusėje tvirtovė panaikinta, o jos vietoje įrengtas parkas. XX a. pradžioje A. Šliosbergo namas buvo rekonstruotas eklektiniu stiliumi. XX a. pirmojoje pusėje pastatas buvo naudotas karinei administracijai.
1941 m. ir 1944–1987 m. pastate veikė Pionierių rūmai. 1964 m. tiesiant šilumos trasą į A. Šliosbergo namą buvo atrasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsiai. 1976 m. namo rūsiuose buvo atliekami pirmieji architektūriniai tyrimai. 1983 m. buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas, siekiant pritaikyti juos Nacionalinei dailės galerijai.
1987 m. nusprendus A. Šliosbergo name įkurti Tautų draugystės muziejų, buvo pradėti archeologiniai tyrimai, kurie buvo tęsiami iki 2009 m. Jų metu rasta apie 0,5 milijono unikalių radinių, kurie tapo rūmų atkūrimo pagrindu. 1988–2005 m. A. Šliosbergo name buvo įsikūręs Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Atkuriant Valdovų rūmus A. Šliosbergo namas buvo į juos įjungtas. Buvo paliktos dvi antro aukšto salės, dalis eksterjero detalių.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose galima apžiūrėti dvi nuolatines ekspozicijas, atspindinčias istorinės rezidencijos funkcijas. Gausūs radiniai kartu su rūmų raidos maketais, ikonografine medžiaga ir tekstiniais komentarais rodomi Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje. Rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicija lankytojus atves į reprezentacines menes su atkurtais istoriniais vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko reprezentaciniais interjerais, taip pat į specialią lobyno salę.
Informacijos šaltiniai:
- Drėmaitė, Marija, Leitanaitė, Rūta, Reklaitė, Julija. Vilnius 1900-2016. Architektūros gidas. – Vilnius, 2016. – P. 292.
- Istorinė raida.
- Kitkauskas, Napalys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. – Vilnius, 2009. – P. 11-50, 223-266.
- Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai.
- Penktadienį iškilmingai atidaromi pabaigti Valdovų rūmai.
- Pranaitytė, Elė. Vilniaus senamiestis per 3 valandas. – Vilnius, 2017. – P. 24-28.
- Valdovų rūmai.