Nacionalinė dailės galerija (buvęs „Revoliucijos“ muziejus)

Pastatas stovi vakarinėje Vilniaus dalyje, atokiau nuo kitų pastatų, šlaite. Sovietmečiu tarp dabartinės Nacionalinės dailės galerijos – tuometinio Revoliucijos muziejaus ir „Lietuvos“ viešbučio planuota įrengti skverą su „Tarybinės liaudies“ žygdarbių monumentu. Pagrindinis fasadas yra Neries pusėje. Pastato planas pailgas, asimetriškas, laužtinis. Tūris 36 200 kub. m. bendras plotas 5970 kv. m.  Pirmame aukšte buvo įrengtos saugyklos, tarnybinės ir administracinės patalpos. Virš jų kyla stačiakampiai ekspozicijų salių tūriai. Sovietmečiu planuota muziejų sujungti su tuo metu projektuojama požemine pėsčiųjų perėja. Eidami per sales, lankytojai užkopdavo į trečiąjį aukštą ir galerijomis nulipdavo į pirmąjį aukštą – parodų salę. Viršutinių salių apšvietimas – dirbtinis, ekspozicijų salių – natūralus, per stiklasienes. Konstrukcijos mišrios, surenkamojo ir monolitinio gelžbetonio, plytų mūro. Fasadai apdailinti dolomito plokštėmis.

Pastato architektūra monumentali ir funkcionali, gerai dera su urbanistine ir gamtine aplinka. Laiptuotai kylantys masyvūs salių tūriai, jų dinamiška plastika išryškina vidaus erdvių struktūrą. Pastatas pastatytas 1980 metais pagal architektų Gedimino Baravyko, Vytauto Vieliaus ir inžinieriaus Cirpijono Strimaičio projektą, kurio pirminis variantas buvo pateiktas dar 1966 metais konkursui kodiniu pavadinimu „Laimės žiburys“.Muziejus įkurtas 1940 m. Kaune kaip „Liaudies kovų muziejus“. 1948 m. perkeltas į Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pastatą ir pervadintas Valstybiniu istorijos ir revoliucijos muziejumi. 1965 m. gavo Revoliucijos muziejaus pavadinimą. 1980 m. perkeltas į naujas patalpas Šnipiškėse. 1990 m. muziejus pervadintas į Lietuvos revoliucijos muziejų, o 1991 m. – į Lietuvos valstybės muziejų. 1991 m. Pabaigoje pastatas perduotas Lietuvos dailės muziejui, 1993 m. čia atidaryta Nacionalinė dailės galerija. 1999 m. dėl blogos būklės pastatas uždarytas ir po architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio įgyvendinto rekonstrukcijos projekto 2009 m. vėl atidarytas.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Galina, Dranseikienė, Antanas, Martinionis. Revoliucijos muziejus. // Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, p. 540.
  2. Marija, Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 360.
  3. Vaclovas, Balčiūnas. Revoliucijos muziejus. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 508 – 509.

Leave a Reply