Šiose kapinėse 1710 m. buvo palaidota šimtai maro epidemijos aukų, kapinės priklausė jėzuitams, vėliau stačiatikiams. Vokietijos okupacinės kariuomenės Vilniaus komendantūra ir 10–osios armijos užnugario inspekcija 1915 m. lapkritį čia įsteigė karių kapines. Kapinės aptvertos masyvia grubaus tašymo granitinių luitų tvora. 1926 m. duomenimis iš viso kapinėse I–ojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo palaidoti 2379/2293 kariai. Palaidota II–ojo pasaulinio karo kareivių: 900/apie 1600 vokiečių, 12 ispanų, 7 vengrai, 94 rusai (vokiečių pagalbininkai), 4 lenkai, 4 lietuviai. 1948 m. okupacinė sovietų valdžia paminklus nugriovė, kapines sulygino. 2000–2001 m. metais kapinės restauruotos.
Natalijai Repninai skirta koplyčia-mauzoliejus buvo pastatyta apie 1799-1800 m. prie dabartinės M. K. Čiurlionio gatvės, Vingio parko pakraštyje jos vyro Nikolajaus Repnino, kuris buvo svarbi asmenybė ir kuriam priklauso Abiejų Tautų Respublikos likvidatoriaus vaidmuo. Kai 1794 m. spalio 24 d. Austrija, Rusija ir Prūsija pasirašė trečiojo ATR pasidalijimo aktą, visus Respublikos likvidavimo reikalus tvarkė ir neva savanorišku prisijungimu prie Rusijos rūpinosi ypatingasis Rusijos pasiuntinys Nikolajus Repninas. 1796 m. rugpjūčio 8 d. įsakais Senatui ir N. Repninui imperatorienė Jekaterina II įsteigė Vilniaus guberniją, kurios gubernatoriumi ir buvo N. Repninas.
Apie kunigaikštienę Nataliją Aleksandrovną Repniną, mergautine pavarde Kurakina, žinoma nedaug. Natalija buvo septintas vaikas šeimoje, jos didelė šeima gyveno nuosavame name Maskvoje. Būdama beveik septyniolikos ištekėjo už Nikolajaus Repnino. Ši santuoka buvo laiminga. Netrukus Repninai persikėlė į Gardiną, kur laiką leido paskutinio ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio aplinkoje. 1794 m. Natalija buvo priimta į carienės freilinas, o 1797 m. Pavlo I karūnavimo proga apdovanota pirmojo laipsnio Šv. Kotrynos ordinu. 1798 m. Vilniuje, nuosavoje rezidencijoje gyvenusi Natalija susirgo ir mirė.
Būdamas Vilniaus generalgubernatoriumi Nikolajus Repninas 1799-1800 m. inicijavo žmonos mauzoliejaus statybas. Projektavimo darbai buvo patikėti architektams P. Rosiui ir K. Šildhauzui. Koplyčia-mauzoliejus buvo aptverta žiedo formos mūrine tvora be pamatų. Koplytėlėje buvo pakabintas P. Smuglevičiaus tapytas „Kristaus prisikėlimo“ paveikslas, kuris 1812 m. pavogtas. 1809 m. koplyčia-mauzoliejus buvo restauruota pastatyta aukštesnė mūrinė tvora su pamatais, atnaujinti užrašai bei bareljefai. 1812 m. karo metu koplyčia-mauzoliejus gerokai nukentėjo, todėl 1817 m. buvo vėl restauruota. Restauracijos darbus atliko mūrininkas K. Matesu – pastatytas plytų antkapis, nedidelis aukuras iš šlifuoto gipso. 1847 m. ant koplyčios buvo užkeltas 16 kilogramų svorio geležinis kryžius, prie tvoros pastatyti kontraforsai, tvora uždengta stiegėmis.
Koplyčios-mauzoliejaus planas sudaro kvadratą ir buvo uždengta kryžminiu skliautu. Vakarų ir rytų fasadų kampus rėmė porinės rustuotos, į viršų siaurėjančios puskolonės, o šiaurės ir pietų fasadų kampus – rustuoti piliastrai. Durys į mauzoliejų ėjo iš vakarų pusės, kituose fasaduose sumontuotos duris imituojančios plokštumos, o šoniniuose fasaduose – pusapskričiai langai. Koplyčios-mauzoliejaus tvora su vartais, „Miegančio liūto” skulptūra. Statinys priklauso klasicizmo stiliui.
Informacijos šaltiniai: