Pirmas, pagal Maskvos architektų projektą, pastatytas kompleksas, specialiai visuomeninio maitinimo įstaigai, Vilniaus centre buvo 1963 m. atidarytas restoranas-kavinė „Dainava“ (archit. J. Mirošinas). Pirmame modernaus stiklinio pastato aukšte įsikūrė kavinė, antrame – tuo metu didžiausias Vilniuje 362 vietų restoranas su keturiomis banketų salėmis. Neįprastas pagrindinės salės aukštis ir originalus E. Cukermano ir K. Valaičio interjeras, sukurdavo jaukią atmosferą, o architektės V. Mažeikienės kurtas aukštų lubų projektas didybe ir iškilmingumu žavėdavo restorano lankytojus. Tuo metu modernus restoranas pritraukdavo šimtus svečių, kurie ateidavo išragauti garsiųjų grybų patiekalų (firminis restorano patiekalas: „Dainavos“ kotletas (labai panašus į Kijevo kotletą, bet iš jautienos ir su grybų įdaru)) bei išgirsti gyvos muzikos. Bohemiškame interjero restorane dažnai vykdavo vestuvės, šeimos šventės, įvairūs jubiliejai ir sukaktys.
„Dainavos“ kokteilių baras tapo nauja ir ypač viliojančia pramogų vieta. Nuo 1967 m. jis veikė iki ketvirtos valandos ryto – tai buvo vienas pirmųjų SSRS naktinių barų, patekti į jį buvo sunku, didelę dalį lankytojų sudarė užsieniečiai. Baras viliojo skaniais gėrimais, užkandžiais ir aukštos klasės aptarnavimu. Todėl dažnai šią vietą rinkdavosi menininkai ir kultūros žmonės, pamėgę leisti vakarus su draugų kompanija. Baro interjerą projektavęs Eugenijus Cukermanas pasiūlė skulptoriui Teodorui Valaičiui sukurti dekoratyvų akcentą šiai patalpai. Taip ant galinės sienos atsirado reljefas Saulė (1963) – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų garsus kūrinys.
„Vilnietis Chona Leibovičius prisiminė, kad į naktinį barą patekti būdavo sunku, bilietai buvo užsakomi iš anksto, reikėdavo laukti porą savaičių. „Na, jei turėjai pažįstamų padavėjų ar administratorių, galėjai patekti gerokai greičiau“, – patikino jis. Vilnietis pasakojo, kad „Dainavoje“ rodydavo meninę programą, grojo geri muzikantai, šoko didelis kordebaletas, ant sienų rodydavo animacines projekcijas“.
„Dainavoje“ nuo 1967 metų veikė pirmas sovietmečio naktinis klubas Vilniuje su savo programa ir net erotika.
Sovietinis skurdas skatino architektų kūrybingumą, o paprastumo estetiką diktavo ne tik modernus kūrėjų mąstymas, bet ir ribotos lėšos, nuolatinis medžiagų deficitas. Pavyzdžiui, architektai ir dailininkai yra išradingai pritaikę lietuviško dulkių siurblio „Saturnas“ sferas. Tuomet šiuos siurblius gamino Vilniaus elektros suvirinimo prietaisų gamykla. Bene pirmasis „Saturną“ kaip pusgaminį taip pat įvertino Cukermanas. Iš siurblio korpuso pagal jo projektą padaryti „Dainavos“ restorano šviestuvai.
Sovietmečiu šis restoranas buvo labai populiarus, tačiau atkūrus nepriklausomybę bankrutavo vienas pirmųjų.
Informacijos šaltiniai:
- Drėmaitė, Marija. Visuomeniniai pastatai tipologija.
- „Neringos“ restorano direktorius Jurgis Žukauskas: „Sovietų laikais restoranas buvo šventė, dabar – kasdienybė“.
- Pakalkienė, Rasa. Sovietinio Vilniaus linksmumai: bufetai, alkoholis iš automatų, bohemiškos kavinės.
- Viešasis maitinimas Lietuvoje.
- Zaleckaitė, Kamilė. Sentimentus keliantis restoranas „Dainava”.