Anot Antano Rimvydo Čaplinsko, kvartalas, kuriame yra Vilniaus mokytojų namai, istorikų beveik netyrinėtas. Lietuvos valstybės istorijos archyve dokumentų apie 408 posesiją vos vienas kitas, jų medžiaga neišsami, fragmentiška, nereikšminga, dažniausiai fiksuojanti nedidelius pastato pertvarkymus. 1981 m. Paminklų restauravimo instituto užsakymu Elena Urbonienė parengė Vilniaus g. 39/6 pastato studiją. Ji leidžia apžvelgti, tegul ir fragmentiškai, architektūrinę Mokytojų namų istoriją.
Mokytojų namų pastatas stovi teritorijoje, kurią dar XVI a. pradžioje juosė miesto gynybinė siena. Manoma, kad tuo metu čia jau gyventa žmonių, stovėjo kažkokie gyvenamieji pastatai. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose jie pirmą kartą paminėti tik XVII a. pabaigoje.
1690 m. Padūmės rejestre minimi namai tikriausiai buvo mediniai, nes apibūdinami kaip dom, o ne kaip kamienica, kas reikštų mūrinį namą. Jie priklausė Mykolui Ferencui Bartkevičiui ir Ukmergės žemės teisėjo Lauryno Mykolo Počobuto Odlanickio, mirusio 1689 m., našlei Kotrynai Tiškevičiūtei-Pačobutienei. Jos namas, kaip teigiama rejestre, anksčiau priklausė Kopustinskiui (Kopuściński), o aprašomuoju metu jį buvo išsinuomojęs neįvardytas žydas. Vėliau pastato savininkai ne kartą keitėsi, kaip ir pats pastatas ne kartą perstatytas.
Mokytojų namų vietoje namas, ko gera, statytas XVIII a. viduryje ar antrojoje pusėje. Apie tai galime spręsti iš Ašmenos pavieto maršalkos Juozapo Oskierkos 1776 m. dovanojimo rašto, kuriuo jis su žmona savo vaikams paskiria namą netoli Vilijos vartų, priešais Šv. Kotrynos bažnyčią. Sau senieji Oskierkos pasilieka priešais jų rūmus esantį kitą mūrinį namą su sklypu – būtent pastatą, stovėjusį dabartinių Mokytojų namų vietoje. 1790 m. namas vis dar priklauso Juozapui Oskierkai, tačiau neilgai – po kelerių metų jis atitenka Bukšoms. 1796 m. Marija Bukšienė namą užrašo savo septyniems vaikams. Tačiau, kaip manoma, paveldėtojams susitarus, jis atitenka vyriausiajam sūnui Danieliui Bukšai. Atskirus butus, vadinamus apartamentais, kambarius, ūkines patalpas nuomojosi valdininkai, kariškiai, aukšto luomo žmonės. Paminėtina, kad Danieliaus Bukšos name Vilniaus ir Klaipėdos gatvių kampe, gyveno Napoleono armijos pulkininkas, Garbės legiono karininko kryžiaus kavalierius, Vilniaus pavieto bajorų maršalka Mikalojus Abramavičius. Jo vardu – „ulica Abramowicziwska“ – kurį laiką buvo vadinama Klaipėdos gatvė.
XIX a. pradžioje Danieliaus Bukšos name kurį laiką gyveno kunigaikštienė Liudvika Radvilienė, Lenkijos armijos generolas, 1794 ir 1831 m. sukilimų dalyvis grafas Pranciškus Ksaveras Nesialovskis ir kt.
XIX a. inventoriai rodo, kad šis namas buvo vienas geriausiai įrengtų Vilniuje. Dviaukštis, dengtas čerpėmis, dauguma fasado langų iš gatvės pusės dvigubi, su užuolaidomis ir filinginėmis langinėmis. Kambarius šildė spalvingos koklinės krosnys. Grindys medinės, kai kuriuose kambariuose parketas. Kambarių sienos dažytos įvairiomis spalvomis. Namo fasadas 1812 m. buvo rožinės spalvos.
1901 m. jo namo pirmajame aukšte buvo 35 gyvenamosios patalpos, antrajame – 38 kambariai. Veikė nemažai įvairių parduotuvių, raštinių, sandėlių, žydų mokykla. Pastate įsikūrusioje spaustuvėje 1904 – 1906 m. buvo spausdinamos „Vilniaus žinios“ – pirmasis lietuviškas dienraštis, redaguojamas Petro Vileišio. Dabartinį vaizdą Vilniaus g. 39/6 namas įgijo po 1907 m. rekonstrukcijos. Pagal karo inžinieriaus pulkininko Aleksandro Antonavičiaus projektą turėjo būti įrengti rūsiai, perstatytos krosnys, pakeisti langai ir durys, užstatytas trečiasis, kai kur ir ketvirtasis aukštai. Pirmajame aukšte buvo numatyta įrengti parduotuves, ketvirtajame – fotoateljė. Taip pat nutarta perprojektuoti namo fasadą. Darbų pradžią suvėlino namo prijungimas prie kanalizacijos. Per karą beveik nenukentėjęs pastatas sovietmečiu buvo paskirtas Vilniaus miesto aukštajai partinei mokyklai. Čia taip pat veikė prenumeruojamų leidinių knygynas, ryšių skyrius. Iš Klaipėdos gatvės pusės buvo Vilniaus aukštųjų mokyklų poliklinikos skyrius.
Pradėjus pastato restauravimo darbus (projekto autorė Dalia Drėmienė), susirūpinta išsaugoti ir miesto gynybinės sienos likučius. 1987 m. architektas Žibartas Simonavičius parengė gynybinės sienos restauravimo projektą, pagal kurį vakarinėje pastato dalyje, iš kiemo pusės, atidengtas sienos fragmentas.
1988 m. restauruoto Vilniaus g. 39/6 pastato šeimininku tapo Vilniaus mokytojų namai.
Mokytojų namai buvo įsteigti iš karto po karo, 1946 m. Tuomet gyvavo nuostata, kad kiekviena didesnė profesinė sąjunga turi turėti savo kultūros židinį. Mokytojų namai iš pradžių buvo įsikūrę kitame pastate, tačiau netoli nuo dabartinių patalpų, Vilniaus gatvėje. Veikė įvairūs meno saviveiklos būreliai, buvo skaitomos paskaitos, vyko vakaronės.Įdomu tai, kad kai kurie šiuo metu labai žinomi žmonės savo kelią pradėjo Mokytojų namuose. 1947–1948 m. Mokytojų namams vadovavo legendinio operos solisto Virgilijaus Noreikos tėvas. Veikė įvairūs būreliai, žymus akordeonistas Vytautas Ločeris vadovavo šio instrumento būreliams, garsi choreografė Lidija Motiejūnaitė turėjo šokių ratelį. Jos mokinė Olga Tamašauskienė dabar vadovauja Mokytojų namų baleto kolektyvui. Galime džiaugtis tarsi savaime atsiradusiu tęstinumu, perimamumu.
1948 m. Mokytojų namuose veikė kino salė, tai buvo vienas iš dešimties Vilniaus kino teatrų. Buvo labai populiari biblioteka. Vėliau, kai į Mokytojų namus persikraustė berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ su Hermanu Perelšteinu 1960 m., kino salėje buvo pastatyti laiptai, padarytas amfiteatras, kuriame berniukai repetuodavo.
Senuose mokytojų namuose buvo labai populiarūs įvairūs kursai. Veikė siuvimo, mezgimo, audimo būreliai. Jiems vadovavo žymūs žmonės, pavyzdžiui, tautodailininkė Michalina Šaknienė vedė mezgimo kursus, buvo mezgama ypatinga technologija, veikė šių darbų parodos. Veikė tautodailės, tekstilės mėgėjų klubas „Vaivorykštė“, kuris netgi buvo pakviestas į Maskvą. Tuomet tai buvo didžiulis reiškinys, nes labai mažai kas ten patekdavo. „Maskvos pasiekimų parodoje“ susirinkdavo tik visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje didžiausius pasiekimus įvykdę kūrėjai.
Laikui bėgant kūrėsi vis daugiau kolektyvų. Tuomet jie vadinosi meno saviveiklos būreliais. Vienas seniausių – liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“. Veikė du senjorų klubai – rusų ir lietuvių mokytojų.
Mokytojų namų vizija – šiuolaikiškas, gyvas, profesionaliai dirbantis daugiafunkcinis kultūros ir švietimo centras, kuriame įvairaus amžiaus, pažiūrų, pomėgių žmonės atrastų kūrybos ir bendravimo džiaugsmą, patirtų norą tobulėti. Namai, kuriuose kiekvienas pastebėtas, pagerbtas, o visos idėjos ir siūlymai – išklausyti ir svarstomi.
Misija – nuolat kūrybiškai, profesionaliai turtinti bendruomenės gyvenimą, vienyti kuo įvairesnės kūrybinės veiklos atstovus, plėtoti kultūrinį dialogą, skirti dėmesį įvairių socialinių grupių kultūriniam ugdymui, plėtoti laisvalaikio kultūrą, padėti Vilniaus mokytojų namų lankytojams suvokti savo identitetą, rasti vietą visuomenėje, sudaryti sąlygas Vilniaus mokyklų bendruomenėms tobulintis, konsultuotis, dalintis patirtimi.
Mokytojų namuose nuolat vyksta įvairūs renginiai, koncertai, festivaliai, edukaciniai užsiėmimai, renkasi įvairūs klubai ir draugijos.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Apie mus.
- Čaplinskas, Antanas, Rimvydas. Pastato istorija.
- Lankoronskytė, Vaiva. Vilniaus mokytojų namams 70: „Čia gyva kultūra“