Józefas Ignacas Kraszewskis rašė, kad miesto viešosios pirtys Vilniuje atsirado 1536 m., nors jų kiekvienas vienuolynas ar religinė bendruomenė turėjo ir anksčiau. Manoma, kad viena pirmųjų Vilniaus pirčių, pastatyta 1546–1547 m. Žemutinės pilies teritorijoje – dabartinio Lietuvos nacionalinio muziejaus pietvakarinėje dalyje. Michałas Balińskis rašė, kad 1833 m. Vilniuje buvo devynios viešosios pirtys, iš jų penkios mūrinės: 1) Platerių pirtis Malkų turguje už Trakų vartų, 2) žydų pirtis mokyklos kieme Žydų gatvėje, 3) dominikonų Šv. Ignoto gatvėje, 4) Davainio pirtis Odminių gatvėje, 5) Šulskio pirtis Totorių gatvėje. Joms vanduo buvo tiekiamas iš Vingrių šaltinių.
1896 m. Vilniuje buvo vienuolika viešųjų pirčių. Vilniaus pirtys dažnai vienos užsidarydavo, kitos atsidarydavo, tačiau pastovumu iš jų išsiskyrė Platerių pirtis prie Malkų turgaus Pylimo gatvėje. Ji pastatyta 1818 – 1828 m. rekonstruojant prie Pylimo gatvės jau nuo 1767 m. minimą grafienės Konstancijos Platerytės-Hilzenovos smuklę. Manoma, kad pirtį statė 1831 m. sukilimo dalyvės Emilijos Platerytės močiutė grafienė Kunigunda Valavičiūtė-Platerienė arba jos sūnūs. Čia buvo įrengta ir žydų ritualinis apsiplovimo kambarys mikva. XX a. pradžioje pirtis rekonstruota ir pavadinta „Maskvos pirtimi“. Be pertraukų ji veikė iki pat 2000-ųjų. Vėliau pirtį priminė tik užrašas prie įėjimo. Viena paskutiniųjų Vilnius pirčių uždaryta 2012 m. Dabar vietoje nugriautų pirties pastatų viešbutis „Vilnius Private Stay“.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016.- P. 278 – 279.
- Vilniaus pirčių istorija. // Lietuviškos pirties akademija.