Liberto Klimkos nuomone, tai vienintelis cecho namas (tiesa, ne audėjų, Kaip teigiama straipsnyje (V.S.)) per ilgus šimtmečius išlaikė nepakitusią planinę struktūrą ir net sieninę tapybą (XVII a.) susirinkimų menėje. Taigi, šis namas yra išskirtinė Vilniaus kultūros paveldo vertybė. 1985 – 1992 metais šio namo architektūrinių tyrimų metu rūsiuose rasti mūro fragmentai rodo, kad čia jau XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje stovėjo tipiškas gotikinio laikotarpio miestiečio gyvenamasis namas. Dviejų patalpų rūsys iš pradžių buvo antžeminėje namo dalyje, kuriame buvo podėlis, dirbtuvės ir prekybos vieta. Pastatas stovėjo gynybinės sienos miesto pusėje prie Rūdninkų vartų. XVI a. pabaigoje jo savininkai mirė nepalikdami paveldėtojų. Kaduko (išmaros) teise pasinaudojęs karalius namą 1599 metais atidavė Zaleskiui. XVII a. viduryje namas priklausė aštriųjų ginklų meistrų cechui. Aštriųjų ginklų meistrai priklausė jungtinei geležies meistrų brolijai.
1635 metais Bazilis Salcevičius mirdamas Šv. Jono bažnyčiai namo sąskaita užrašė 600 kapų grašių, nors šiai bažnyčiai namas ir taip priklausė pagal tradiciją – Šv. Jono bažnyčios klebonas buvo ir Vilniaus klebonas. 1664 metais namą su skolomis pardavė žemaičių dekanui Stanislovui Elijaševičiui Geišai, o šis perpardavė Rečycos maršalui Jonui Pogirskiui. Vėliau Pogirskiai su Vilniaus klebonais turėdavo konfliktų. XVIII a. pradžioje pastatas jau vadinamas Bialozaro mūrnamiu, nes priklausė Novomlinsko seniūnui Juozapui Montvydui Bialozarui.
XIX a. namas rekonstruojamas ir praplečiamas. Jame veikė namo savininko Tobiašo Ritovo degtinės distiliavimo fabrikas, Arono Mortehelovičiaus sūdymo cechas ir Chaimo Zelmano smuklė. 1892 metais namas priklausė Bronislavai Dziakonskytei. Pastate veikė Ievos Chaleckos pyragų kepykla. Tarpukario laikotarpiu pastate dešinėje vartų pusėje, prie gatvės, buvo įrengta vaistinė.
1985 metais imtasi šio namo restauracijos. Projektą parengė Paminklų konservavimo instituto architektė Birutė Gudonytė. Atliekant kiemo tyrimus, aptiktas gynybinės miesto sienos fragmentas su dar sveikomis dviejų lygių šaudymo angomis. Pats vertingiausias radinys – reprezentacinė salė – menė su išlikusiais XVI a. antros pusės sienų tapybos fragmentais. Rastos freskos savo amžiumi ir verte prilygsta seniausiems Arkikatedros požemių ir bernardinų vienuolyno sienų tapybos šedevrams. Freskų siužetas biblinis: Kristus ir dvylika apaštalų, šventieji Matas, Baltramiejus ir Pilypas. Pasibaigus restauracijai, name apsigyveno restauratoriai. Vilniaus miesto tarybos sprendimu 1995 metų vasario 8 dieną šio namo patalpose – reprezentacinėje salėje ir kitose pirmojo ir antrojo aukšto patalpose įsteigti Vilniaus amatininkų cechų muziejų, tačiau, Lietuvos Respublikos Vyriausybei pareikalavus, patalpos 1996 metais perduotos Valstybinei paminklosaugos komisijai.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Čaplinskas, Antanas, Rimvydas. Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias. Pirma knyga. Rūdninkų gatvė. – Vilnius, 2001.- P. 218-230.
- Klimka, Libertas. Vilniaus cechų istoriografija. // Vilniaus istorijos metraštis.- 2007, Nr. 1, p. 179 – 184.