Antakalnio suoliukų parkas įkurtas netoli Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto. Projekto partneriai MG Valda ir Vilniaus savivaldybė. Parko vieta parinkta atsižvelgus į gyventojų srautus ir jų poreikius: siekta, kad jame būtų galima leisti tiek aktyvų laisvalaikį, tiek ramiai pailsėti. Iš daugiau nei 20 pasiūlymų buvo pasirinkti Ryto Jono Belevičiaus, Kęstučio Musteikio, Dalios Matulaitės, Arvydo Ališankos, Kazio Venclovos ir Mindaugo Junčio projektai, juos atrinkti padėjo vyriausiasis „Antakalnio terasų“ architektas Algirdas Kaušpėdas. Atidarant parką jo tikslą jis apibūdino taip: „Mūsų tikslas buvo sukurti vilniečiams galimybę susipažinti su kuo daugiau skulptorių, todėl atrinkti skirtingi autoriai. Žinoma, stengėmės visas skulptūras integruoti taip, kad jos geriausiai atsiskleistų ir sudarytų bendrą kompoziciją, kurią galima suvokti kaip vieną suoliukų-skulptūrų alėją mieste“.
Kiekviena parko skulptūra yra su šmaikščia sentencija. Parke galima pamatyti Kęstučio Musteikio skulptūrą „Dviese“, ant kurios užrašyta: „suoliukas – tai lyg kūnas, kuriame apsigyvena atsisėdantysis“. Dalios Matulaitės skulptūra „Ežys“, skelbiantis, kad „pilietiškas ežys, ant savo spyglių vietoje materialių gėrybių susirinkęs lietuviško raidyno raideles“. Arvydo Ališaukos „Tarp“ byloja, kad „žmogus, atsisėdęs ant „sulenktos iš akmens“ jungties tarp pjauto riedulio pusių, pasijunta esantis riedulio viduje“. Kazio Venclovo „Voras“ yra „suoliukas lyg voragyvis, prabėgantis paskubomis“. Mindaugo Jurčio „Raudonas“ yra „patogus akmeninis minkštasuolis“. Ryto Jono Belevičiaus „Šokis“ yra „autentiškas suoliukas, atkartojantis Anykščių krašto pirštinių motyvą“.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai: