Šv. Petro ir Povilo cerkvė

Naujojoje Vilnioje yra veikianti nedidelė medinė stačiatikių Šv. Petro ir Povilo cerkvė, kuri tikintiesiems tarnauja jau beveik šimtą metų. Naujojoje Vilnioje XIX a. pradžioje gyveno daug geležinkelį aptarnaujančių žmonių, tarp jų XX a. jau gyveno per 2000 stačiatikių, todėl natūraliai iškilo šventyklos poreikis, tačiau bendruomenė buvo neturtinga. Nesurinkus pinigų mūrinei cerkvei, buvo nuspręsta pastatyti medinę. 1903 m. buvo sukurtas Cerkvės statymo komitetas, kuriam vadovavo Vilniaus gubernatoriaus žmona Sofija Veriovkina, kuri rinko aukas ir pati aukojo. 1908 m. kovo 30 d. pašventinta nedidelė, iš pušinių rąstų suręsta cerkvė, įkurta rusiška progimnazija. Greta jos buvo stačiatikių kapinaitės. Parapijai plečiantis, švenčių metu visi norintys netilpdavo į mažą medinę cerkvę, todėl tikinčiųjų prašymu 1910 m. buvo gautas leidimas naujų maldos namų statybai.

1914 m. buvo pašventinti mūrinės cerkvės pamatai, bet dėl artėjančio Pirmojo pasaulinio karo, perėjus prie taupymo politikos, cerkvė nevisiškai pastatyta. Iki 1915 m. iškilo cerkvės sienos, tačiau nespėta jos įrengti. Miestą užėmus vokiečiams, jie naujai statomą cerkvę išardė ir plytas panaudojo parako gamyklai statyti, darbai sustojo ir Naujojoje Vilnioje liko stovėti senoji cerkvė. Nuo 1918 m. parapija priskirta Šv. Eufrosinijos cerkvei, o 1923–1933 m. – Skaisčiausios Dievo motinos cerkvei. XX a. 4-ajame dešimtmetyje F. Šipicos iniciatyva šventykla atgaivinta, 1947 m. sovietai įregistravo parapiją, joje buvo 350 tikinčiųjų, 1957 m. pastatyta varpinė.

Per 100 metų naujos šventyklos stačiatikiai taip ir nepasisitatė, todėl kadaise tik kaip laikina suplanuota medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė ir toliau atlieka pagrindinio šios konfesijos dvasinio centro funkcijas. Tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu cerkvė taip pat veikė. Dabar prie cerkvės veikia sekmadieninė suaugusiųjų mokykla.

Įdomu, kad Nujojoje Vilnioje apskritai nebuvo šventyklos, dvasinius poreikius tenkindavo vadinamosios „cerkvės-vagonai“. Tai buvo mobilios šventyklos, įrengtos vagonuose ir judančios kartu su traukinių sąstatais į atokesnes imperijos vietoves.


Informacijos šaltiniai:

  1.  Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją. – Vilnius, 2017. – P. 15.
  2. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015. – P. 94, 190.
  3. Viliūnienė, Gina,  Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus šventovės. – Vilnius, 2012. -P. 308.
  4. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė.
  5. Пути небесные и пути земные: [apie Šv. Petro ir Povilo cerkvę]. – Iliustr. // Литовский курьер. – 2004, 30 сентября-6 октября, priedas „Вильнюсский вестник“, p. 5.
  6.  Шлевис, Герман. Церковь во имя Святых Первоверховных Апостолов Петра и Павла. – Iliustr. // Герман Шлевис. Православные святыни Вильнюса: страницы истории. – Вильнюс, 2003. – P. 89-93.

Leave a Reply