XIX a. Vilnius, kaip vakarinės gubernijos centras, turėjo tapti svarbiu geležinkelio mazgu. 1851 m. carinės Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt – Peterburgo – Varšuvos geležinkelio tiesimo. Lietuvos teritorijoje šio geležinkelio Daugpilis-Vilnius–Gardinas statybos darbai (su atšaka Lentvaris-Kaunas –Kybartai (Virbalis) pradėti 1859 metų pavasarį. Prie Vilniaus 18 varstų kelio atkarpoje buvo atlikti pirmieji bandomieji darbai. 1860 m. Vilniuje pradėta statyti I klasės stotis. 1859 m. prancūzų architektas Pirelis suprojektavo Vilniaus stoties I klasės rūmus.
Projekte buvo numatyti: viename sparne erdvus vestibiulis, bilietų kasos, bagažo registravimo skyrius, stoties budėtojo patalpa, bufetas, III klasės keleivių laukiamosios salės, stoties viršininko biuras, telegrafo biuras, bagažinė ir damų kambarys. Jo galiniame korpuse dar buvo numatyti: pašto patalpa, lempinė ir darbuotojų valgykla. Kitame sparne I ir II klasės keleivių laukiamoji salė, be jos dar turėjo būti ir veranda, damų ir vyrų tualetai, damų valgomasis, I ir II klasės keleiviams skirtas restoranas bei rūkomasis. Šio sparno gale turėjo būti kambariai rezervavimui, medicinos kambariai ir biurai. 1861 m. pastatyti dviejų aukštų istorizmo architektūros stiliaus keleivių rūmai, kurie šiek tiek skyrėsi nuo projekto.
Pirmasis traukinys iš Daugpilio pusės į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 4-tą dieną. Tai buvo istorinė diena, kaip rašoma Vilniaus gubernijos atmintinėje knygoje („Памятная книжка Виленской губернии”, 1861): „…trys ketvirčiai valandos po vidurdienio įvyko tai, kas visiems laikams liks įsimintina Vilniaus istorijoje, todėl kad tuo laiku į Vilnių atvyko pirmasis garvežys geležinkeliu iš Dinaburgo (dabar Daugpilis). Jau nuo pat ryto Vilniaus visuomenė buriavosi toje vietoje, kur turėjo sustoti traukinys. Puikus rudens oras suteikė šiam renginiui dar daugiau iškilmingumo. Vos pasigirdus traukinio švilpukui, minia džiugiai ėmė šnarėti: „eina, eina”. Dūmų kamuoliais virsdamas atpuškavo garvežys ir po kelių akimirkų sustojo, o minia šaukė „valio!”.
Vilniečių vardu atvykusius pasveikino Vilniaus archeologinės draugijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius. Jis kreipėsi į susirinkusiuosius, pasveikindamas visus:– Ponai, Jūs matote Vilniaus gyventojus, džiaugsmingai susirinkusius pasveikinti pirmojo garvežio atvykimą į senąjį miestą. Vilniaus archeologinė draugija, su meile saugodama visus paminklus, liudijančius apie Lietuvos šlovę, savo kronikose pažymės 1860 metų rugsėjo 4-ąją. Mes dėkingi jums, geležinkelio statytojai. Kai mus išskirs laikas ir erdvė, telieka jūsų atmintyje, kad gražiosios Vilijos krantuose mokame vertinti talentą, darbą, pažangą”.
Traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį atidarytas 1862m. kovo 15 d., o reguliarus eismas į Varšuvą tik 1862 m. gruodžio 15 d.
1882 m. ji suskilo į keleivių ir prekių stotis, kurios atliko skirtingas funkcijas. Įdomu tai, kad stotis turėjo vagonų svarstykles, įrengtas ant akmeninių pagrindų.
Dešinėje stoties pusėje buvo skveras, garvežių apgręžimo ratas, lokomotyvų remonto dirbtuvės ir garvežių depas, skirtas aptarnauti 20 lokomotyvų. Į abi puses nuo jo stovėjo du vandens bokštai. Į kairę nuo keleivių rūmų, dabartinio administracinio pastato vietoje, buvo vagonų angaras, kuriame buvo aptarnaujama iki 16 vagonų. Netoli angaro išilgai gatvės stovėjo keturios kareivinės. Tarp depų ir keleivių rūmų – perono sargų būdelės, sandėliukai.
XIX a. pab. šalia Vilniaus geležinkelio stotis pastatyta geležinkelininkų technikos mokykla. Ji buvo dabartinės autobusų stoties vietoje.
XIX a.pab. – XX a. pr. Vilniaus stotyje įvykdyta daug pakeitimų. 1905 m. birželio pirmą buvo atidaryta rekonstruota keleivių stotis. Pirmą kartą buvo suprojektuoti ir pastatyti trys požeminiai perėjimai bei vienas krovininis liftas.
Plečiantis geležinkelio veiklai 1913 m. Vilniuje, Didžiojoje g. 60, atidaryta Polesės geležinkelio išankstinių bilietų pardavimo, bagažo priėmimo ir išdavimo stotis. Ten buvo galima užsakyti ir grąžinti bilietus, apdrausti bagažą, užpildyti paraišką dėl bagažo atvežimo nurodytu adresu.
Tarpukariu šalia pagrindinio pastato, dabartinio automobilių žiedo vietoje buvo įrengta didžiulė aikštė su gėlynais.
1945 m. sausio 12 d. 16.35 val. Vilniaus geležinkelio stotyje nuaidėjo milžiniškas sprogimas, sulyginęs su žeme ne vieną pastatą, o Šnipiškėse iškūlęs namų langus. Pagal oficialią Lietuvos geležinkelių muziejaus versiją stoties pastatui didesnės žalos sprogimas nepadarė. Oficialiai per sprogimą žuvo 94 žmonės, 311 buvo sužeista, bet iš tikrųjų žuvusių buvo daug daugiau. Ilgai informacija apie sprogimą buvo slepiama, tvirtinant, kad geležinkelio stotis ir aplinkiniai namai nukentėjo po Vokietijos aviacijos antpuolio. Tačiau ilgainiui informacija tapo viešai prieinama. Žlugus Tarybų Sąjungai, archyvuose saugomi to meto sprogimo liudininkų atsiminimai rodo baisią katastrofą.
„Pagaliau… Vilniaus priemiestis. Dešinėje šmėkštelėjo Aušros vartai, o kairėje, už stoties,.. griuvėsių dykvietė. Tai sprogimo padariniai, kurį sukėlė geležinkelio vagonų su „katiušų“ sviediniais avarija. J. Piłsudskio (dabar Geležinkelio) gatvės viduryje iš grindinio styrojo garvežio ašis su ratais. Sprogimo banga praslinko virš senamiesčio stogų, bet Šnipiškių priemiesčio pakilumose išmušė visus langų stiklus“, – rašoma nežinomo autoriaus prisiminimuose.
Kitas nežinomas žmogus pasakojo: „Visi stotyje buvę žmonės virto pelenų krūvelėmis. Giminės juos atpažindavo tik iš beveik išsilydžiusių laikrodžių, raktų ar kitų metalinių daiktų. Miestas labai smarkiai nukentėjo, dar daugiau buvo žuvusių, ilgą laiką po sprogimo gatvėse galėjai išvysti laidotuvių procesijas, nešančias mažyčius karstelius, – aukštoje temperatūroje iš žmonių liko tik pelenai.”
Dar viena nelaimė įvyko baigiantis karui. 60 kilometrų per valandą greičiu važiuojantis traukinys su sprogmenis trenkėsi į stotį. Avarijos metu įvyko didžiulis sprogimas, kurio metu buvo nukentėjo stotis ir aplinkiniai pastatai.
1950 m. pagal architekto Piotro Ašastino projektą (architektas yra suprojektavęs ir Kauno geležinkelio stotį), senoji stotis perstatyta. Stoties architektūra pasižymi aiškia klasicistine kompozicija, būdingu geležinkelio stotims erdviu interjero sprendimu. Objekte išsiskiria dekoratyvus pagrindinio įėjimo fasadas, kuris sovietiniais metais buvo puoštas respublikos herbu. Suporintos kolonų eilės akivaizdžiai siejasi su barokine Vilniaus architektūra. Interjeras dekoruotas lipdyba, kolonomis ir kitais istorinei architektūrai būdingais elementais. Tiesa, interjeras sovietmečiu buvo remontuojamas, keitėsi. Pirmoji interjero rekonstrukcija vykdyta jau 1965 (arch. Romualdas Šilinskas). 2001 m. pastatas buvo renovuotas.
Informacijos šaltiniai:
- Pirmasis geležinkelis Lietuvoje = The first railway in Lithuania / [sudarytojos Vitalija Lapėnienė ir Asta Mikalauskaitė] ; [į anglų kalbą vertė Gražvyda Petrikaitė]. – Vilnius , 2016, p. 86-115.
- Pirmasis traukinys Vilniuje.
- Žukovskis, Andrejus. Stoties istoriją gaubia paslaptingas sprogimas.