Istoriniai šaltiniai teigia, kad dešiniajame Neries krante, prieš vietą, kur Vilnelė įteka į Nerį, nuo XVI amžiaus veikė seniausios mieste žydų kapinės. Jas 1831 m. uždarė carinės Rusijos valdžia. Jau XX a. pradžioje jų pėdsakų beveik nebebuvo išlikę, o po II pasaulinio karo sovietų valdžia sunaikino dar likusius antkapius. Vilniaus miesto sporto salė pradėta projektuoti 1961 m. vystant stambų sporto kompleksą. Architektai Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandzbergis, Jonas Kriukelis, inžinierius Henrikas Karvelis. Visą dešimtmetį tobulinta rūmų forma būdinga tuo metu SSRS paplitusioje (perimtoje iš Vakarų) veržliai į viršų kylančių gelžbetonio konstrukcijų ir atvirų stiklo plokštumų sporto arenų architektūrai. 6000 vietų universali Vilniaus pramoginių renginių ir sporto halė pasižymėjo grakščiu siluetu ir originalia vantine konstrukcija – ant gelžbetonio rėmų pakabinta iš anksto įtempta gelžbetonio perdanga (inžinierius H. Karvelis buvo apdovanotas už šį išradimą). Tuomet tai būta svaraus pasiekimo, kadangi vėlyvojo modernizmo architektūroje technologinės inovacijos tapo naujų plastinių sprendimų pagrindu ir atliko lygiai reikšmingą vaidmenį. Viduje suprojektuota ne mažiau inovatyvi universali transformuojama aikštė ir 46 tonas sverianti scena, sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės galinės sienos, taigi rūmai tapo ne tik sporto, bet ir kultūros renginių arena.
Fasadas dengtas būdinga to meto visuomeninių pastatų apdailos medžiaga – dolomito plokštelėmis; eksterjere jau eksponuojami pradedantys įsigalėti nedekoruoto monolitinio gelžbetonio paviršiai. Interjeras būdingas aštuntajam dešimtmečiui: fojė puošia įmontuotas medinis skulptūrinis pano (dailininkas R. Kavaliauskas); vakariniame vestibiulio sparne įrengta vėlyvajam modernizmui būdinga plastinių formų dizaino kavinė-baras dekoruota rudu dermatinu ir veidrodžiais (interjero architektas T. Baginskas). Visam pastatui sukurta vieningo dizaino nuorodų ir informacinių ženklų sistema. Antrajame aukšte pagal sovietinės nomenklatūros tradicijas įrengtas prabangus uždaras bufetas-baras svarbiems partijos draugams ir asmenims. 1988 m. sporto rūmuose įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė čia atsisveikino su laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto. Rūmuose vykdavo Lietuvos ir užsienio roko ir pop muzikos žvaigždžių koncertai, kurie 2004 m. atidarius „Siemens“ areną persikėlė į didesnę erdvę, nors akustiniu atžvilgiu ir nusileidžiančią rūmams. 2006 m. rūmai įtraukti į Kultūros paveldo vertybių registrą. Dėl pastato avarinės būklės (priešgaisrinės sistemos neveikimo) masiniai renginiai jame daugiau beveik nebeorganizuojami. Šiuo metu (nuo 2015 m.) ketinama rūmus rekonstruoti ir pritaikyti tarptautiniam konferencijų centrui.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Antanavičius, Ugnius. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai; kaip jie virto atgyvena?
- Drėmaitė, Marija, Petrulis, Vaidas, Tutlytė, Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. – Vilnius, 2012, p. 314.