Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčia

1408 m. pastatyta bažnyčia per 1679 – 1688 metų barokinę rekonstrukciją įgijo šonines navas, bokštus, naują zakristiją. Atstatant po 1748 ir 1749 metų gaisrų, interjeras pasipildė rokoko stiliaus formomis. Bažnyčia yra gana didelė lotyniškojo kryžiaus formos bazilika su kupolu virš kryžmos. Centrinės navos aukštis – 22 m. Už Didžiojo altoriaus tęsiasi erdvus netaisyklingo plano vienuolių choras, kurio forma pritaikyta prie siauros gatvės. Bažnyčia atrodo didingai, nors ją vizualiai mažina glaudžiai užstatyta, suspausta aplinkos erdvė. Iš toliau matoma tik dvibokščio fasado viršutinė dalis. Bokštai pastatyti 1726 m. Jų buvusios viršūnės dėl avarinės būklės pašalintos XVIII a. pabaigoje. Frontonas su voliutomis ir raitytais nutrūkstančiais karnizais būdingas XVIII a. antrajam ketvirčiui. Aštuoniakampį kupolą dengia rokoko formų dviejų pakopų stogas su grakščiu žibintu. Fasadai iki vainikuojančio karnizo išliko lakoniškų XVII a. pabaigos brandaus baroko formų.

Su gana saikinga išorės išvaizda kontrastuoja puošnus interjeras. Cilindrinius skliautus su liunetėmis ir ramstinėmis arkomis bei kupolą laiko neaukšti masyvūs, arkomis sujungti pilioriai, suskaidyti porinių piliastrų, kurie nusitęsia iki paskliautės ir užbaigia trumpa antablemento atkarpa. Toks nutrūkstantis antablementas dažnas Vilniaus barokiniuose pastatuose. Pagrindiniai interjero akcentai yra šeši didžiuliai, proporcingi bažnyčios erdvei altoriai, sudarantys vientisą vizualinę kompoziciją. Sudėtingas simetriškas altorių grupes vienija ritmiškos korintinių kolonų ir piliastrų eilės. Altorių stilistika artima keleriais metais anksčiau pastatytos Liškiavos dominikonų bažnyčios altoriams. Neatskiriama bažnyčios interjero dalis yra originali sakykla-klausykla, atrodanti, tartum nulieta iš vienos plastiškos masės. Su altorių formomis siejasi ir vargonų choro tribūna, kurią laiko keturi grakščiai lankstyto kontūro stulpai. Vargonų choro tribūną pastatė meistras Adomas Kasperinis 1776 m. apie 1756 – 1770 metus bažnyčios kupole, skliautuose ir sienose buvo nutapytos freskos. Figūrinės kompozicijos nesudėtingos, pavienių freskų piešinys, kompozicija ir koloritas daug kuo skiriasi, matyt, tapė keli autoriai. Didžiausia yra kupolo freska, kurios iliuzoriškoje perspektyvoje pavaizduota Marijos žengimo į dangų scena. Bažnyčios interjeras harmoningai jungia architektūros, monumentaliosios dekoratyvinės tapybos ir skulptūros molbertinių paveikslų bei kamerinių skulptūrų, taikomosios dailės darbus. Tai vienas vertingiausių rokokinių interjerų Lietuvoje.

Bažnyčia yra veikianti. Pamaldos vyksta tik lenkų kalba. 1993 m. rugsėjo 5 d. popiežius Jonas Paulius II šioje bažnyčioje susitiko su lenkų tikinčiaisiais. Rūsiuose yra išlikusių žmonių palaikų. Manoma, kad tai karų ar epidemijų aukos. 2011 m. liepos mėnesį antropologų ir archeologų grupė, kuriai vadovavo profesorius Rimantas Jankauskas, baigė bažnyčios rūsiuose saugotų mumijų apžiūrą ir registravimą. Iš viso buvo rasta 23 mumijų, iš kurių trečdalis yra moterų, trečdalis vyrų ir trečdalis vaikų.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Čerbulėnas, Klemensas.  Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia // Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio.  – Vilnius, 1994. –T. II.- P. 106 – 108.
  2. Vilniaus buvęs Dominikonų vienuolynas ir Šv. Dvasios bažnyčia. 

Leave a Reply