1408 m. pastatyta dominikonų bažnyčia, pagal jų padavimus, paties Jogailos funduota, vienuolynas įkurtas 1501 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro iniciatyva (bažnyčioje yra XVIII a. antroje pusėje tapytas jo portretas). Per 1679 – 1688 m. barokinę rekonstrukciją įgijo šonines navas, bokštus, naują zakristiją. Po 1748 ir 1749 metų gaisrų, interjeras pasipildė rokoko stiliaus formomis. Bažnyčia yra didelė lotyniškojo kryžiaus formos bazilika su kupolu virš kryžmos. Centrinės navos aukštis – 22 m. Už Didžiojo altoriaus tęsiasi erdvus netaisyklingo plano vienuolių choras, kurio forma pritaikyta prie siauros gatvės. Bažnyčia atrodo didingai, nors ją vizualiai mažina glaudžiai užstatyta, suspausta aplinkos erdvė. Bokštai pastatyti 1726 m., jų buvusios viršūnės dėl avarinės būklės pašalintos XVIII a. pabaigoje.
Pagrindiniai interjero akcentai yra šeši didžiuliai altoriai ir originali sakykla-klausykla. Vargonų choro tribūną pastatė meistras Adomas Kasperinis 1776 m. Apie 1756 – 1770 metus bažnyčios kupole, skliautuose ir sienose buvo nutapytos freskos. Bažnyčioje yra vienas vertingiausių rokokinių interjerų Lietuvoje. Buvusius gotikinius vienuolyno namus 1679 – 1689 metais ištiko barokinė rekonstrukcija. Barokiniai korpusai buvo triaukščiai, dauguma patalpų išdėstyta palei koridorius. Kai kurios vienuolyno namų patalpos vakariniame korpuse buvo dekoruotos al secco tapyba. Antrame aukšte portalai dekoruoti XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje nyderlandiškajam manierizmui būdingais ornamentais. Kiekvienas portalas yra individualaus piešinio, su skirtingais augaliniais motyvais, dvasiškių alegorinėmis figūromis.
Dominikonų vienuolynas turi savo šiurpią legendą, kuri mena 1849 m., kai čia buvo miesto magistrato kalėjimas. Vieną kareivį, kuris buvo užsukęs į vienuolyno koridorių užsirūkyti išgąsdino balta žmogaus šmėkla ir vėliau įėjimas į rūsį buvo aklinai užmūrytas. Viename Dominikonų bažnyčios rūsių yra pailgas plyšys, per kurį įsiveržia dienos, arba gatvėje degančios lempos šviesa ir krinta ant priekinės sienos. Šešėlis gali sudaryti žmogaus šmėklos įspūdį. Kartais šis padavimas netiksliai priskiriamas vėlesniems – XIX a. antros pusės įvykiams, būtent 1863 m. sukilimo ir jo malšintojo Michailo Muravjovo laikams, neva pastarasis įsakęs pastatyti prie rūsių sargybą ir užmūryti įėjimą į juos. Tuo metu šiame vienuolyne buvo tardymo komisijos butas ir kalėjimas, kuriame kalinti sukilėliai broliai Dalevskiai, Konstantinas Kalinauskas. Jokūbas Geištoras ir kiti.
Po Šventosios Dvasios bažnyčia ir vienuolyno rūmais yra dideli rūsiai, kurie sudaro labirintą, kuris iki galo nėra ištyrinėtas iki šiol. 1934 m. pirmieji pradėjo tyrimus Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentai, bet jų į patalpas, už užrakintų geležinių durų neįsileido bažnyčios klebonas. Rūsiuose daug karstų ir ne tik vienuolių, bet ir XVII-XIX a. nuo maro, bado (Napoleono armijos kareivių) mirusių žmonių palaikų. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai rūsiuose buvo įkūrę priešlėktuvinę slėptuvę, dalis palaikų buvo perkelti į kitas patalpas ir sumesti bet kaip. Žurnalistas Jonas Bulota ir istorikas Romualdas Šalūga 1960 m. išleido knygą „Vilniaus požemiuose“, kurioje išspausdinta motinos su kūdikiu rankose mumija pašiurpino skaitytojus. Tokia „kompozicija“ galėjo būti sukurta specialiai siekiant sensacijos. Bažnyčioje yra dešimtys vaikų karstų.
XIX a. pirmoje pusėje rūsiuose lankėsi Adomas Honoris Kirkoras ir matė daug kūnų ir net drabužių, beveik nepaliestų puvimo, matyt, todėl, kad čia tuo metu buvo itin sausa. Dabar dėl nežinomų priežasčių pasikeitė rūsių mikroklimatas ir padidėjus drėgmei palaikai ėmė pūti.
Po nepriklausomybės atkūrimo iki 1993 m. vienuolyno patalpose gyveno dominikonų vienuoliai, po to persikėlę į jiems grąžintas patalpas prie šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios. Šiuo metu šv. Dvasios bažnyčia ir vienuolynas restauruojami, pastaraisiais dešimtmečiais vienuolyne lankytis pamėgo įvairių jaunimo subkultūrų (vadinamųjų „gotų“ ir kitų) atstovai, vadinantys jį „Satanhauzu“.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Čerbulėnas, Klemensas. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis. // Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. – Vilnius, 1994, p. 106 – 109.
- Kirkoras, Adomas, Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 2012, p. 83 – 85.
- Lašelis istorijos: Dominikonų vienuolyno vaiduokliai.
- Pileckas, Lukas. Bažnyčios požemiuose – pūvantys palaikai.
- Spurgevičius, Povilas. Dominikonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T.1, p. 138 – 149.
- Vilniaus padavimai. – Vilnius, 2013, p. 97 – 99.