Arklinio tramvajaus bėgių liekanos

Tam tikrą gyventojų skaičių turintys miestai siekė turėti visuomeninį transportą. Vilniuje veikė arklinis tramvajus – tai arklių traukiamas vagonėlis ant bėgių. Arklinio tramvajaus koncesijos sutartyje buvo nurodyta, kad tramvajus turėjo veikti nuo 7 val. ryte iki 10 val. vakare. Numatyta, kad vagonai važiuos 12 varstų (apie 13 km) per valandą greičiu. Vilniaus arklinio tramvajaus – „konkės“ statybai vadovavo inžinierius Moisiejus Lazarevičius Liachovskis.

1891 metais Vilniaus miesto Dūma sudarė sutartį su inžinieriumi A. Gorčiakovu, kuris įsipareigojo savo jėgomis nutiesti tramvajaus linijas ir už tai gavo monopolio teisę 35 metams. 1892 m. linijų tiesimo ir monopolio teisę jis perdavė Rusijos miestų ir priemiesčių arklinių geležinkelių bendrovei. 1893 m. birželio 3 d. pirmoji tramvajaus linija „Žaliasis tiltas – Geležinkelio stotis“ baigta tiesti ir iškilmingai atidaryta. Dėl per mažo gatvės pločio maršrutą iš Žaliojo tilto į Geležinkelio stotį buvo nutarta nukreipti Jogailos ir Pylimo gatvėmis. Maršrutas driekėsi šiomis gatvėmis: Žaliasis tiltas–Vilniaus g.–Gedimino pr.–Lukiškių a.–Vasario 16-osios g.–Pamėnkalnio g.–Pylimo g.–Sodų g.–Geležinkelio stotis. Dar vienas maršrutas: Maironio g.–Barboros Radvilaitės g.–Katedros a.–Gedimino pr.–Lukiškių aikštė. Trečiosios linijos maršrutas driekėsi nuo Katedros aikštės Antakalnio gatve iki miesto ribos, kur buvo keltas per Nerį. Šis, ilgasis maršrutas veikdavo tik šiltuoju metų laiku, nuo balandžio 1 d. iki spalio 15 d. Kitu laiku maršrutas buvo trumpesnis ir baigdavosi ties dabartine Antakalnio gimnazija.

1893 m. Antakalnio gale buvo pastatytas tramvajų parkas, sudarytas iš 3 arklidžių, dviejų vagonų garažų, daržinės, sandėlių, kalvės ir administracijos kontoros. Jis veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Dar vienas parkas Antakalnyje buvo tarp Smėlio ir V. Grybo gatvių, kuriame buvo konkės vagonų ir arklių nakvynės vieta. Bevardis skersgatvis, ėjęs pro parką, gavo Tramvajų g. pavadinimą, išlikusį iki šių dienų.

Kasdien trimis maršrutais kursuodavo vidutiniškai 28 vagonai. Vagonams traukti bendrovė turėjo 122 arklius. Arklinį tramvajų aptarnaudavo daugiau kaip 150 darbininkų. 1909 m. Vilniuje  „konke“ pasinaudojo 2,6 mln. keleivių, vienas vilnietis ja važiavo vidutiniškai 14 kartų per metus. Pirmasis pasaulinis karas galutinai sustabdė arklių traukiamo tramvajaus veiklą. Arkliai buvo paimti kariuomenės reikmėms, „konkės“ vagonai nustojo kursavę.

Vilniuje iš tiesų veikė ir savaeigis tramvajus, bet tik vienoje linijoje „Katedros aikštė – Antakalnis (Smėlynė)“ ir veikė tik 1924-1926 metais. Jį paleido vilnietis inžinierius ir Vilniaus miesto magistrato narys Pigutkovskis, keliuose buvusių konkių vagonuose įrengęs senus dyzelinius vidaus degimo variklius. Taip patobulintas tramvajus, inžinieriaus garbei pavadintas „pigutka“, vėl ėmė kursuoti miesto gatvėmis. Mažučiai vagonėliai, kursuodavę iš Katedros aikštės į Smėlynę (lenk. „Pośpieszka“) buvo daugiau turistinė atrakcija nei visuomeninio transporto klausimo sprendimas. Ekspertų nuomone, suremontavus pabėgius ir bėgius, kelionė nuo Katedros aikštės iki Smėlynės turėjo trukti ne ilgiau kaip 10 minučių.

Reguliarus eismas savaeigiu tramvajumi prasidėjo 1924 m. gegužės 25 d., tačiau seni varikliai nuolat gedo, vagonai greitai susidėvėjo, o naujų įsigijimu niekas nepasirūpino. 1926 metais tramvajaus direkcija visų Vilniaus tramvajų (tiek arklinių, tiek elektrinių) bėgius išardė, grindinį išlygino, o tramvajaus vagonus išpardavė gyventojams. Šie įsirengė juose sandėliukus, laikė gyvulius. Iš bėgių miesto magistratas padarė Vilnios upės užtvaras, kurios iki šiol tebestovi tarp Dailės akademijos ir Užupio tiltų.

Važiavimo arklių tempiamais tramvajais taisykles ir kitas įdomybes galite paskaityti Dariaus Pocevičiaus knygoje “100 istorinių Vilniaus reliktų”.

Informacijos šaltiniai:

  1. Matuliauskas, Kęstutis. Vilniaus transporto istorija p. 31, 34.
  2. Waldemar Wołkanowski. Apie tarpukario Vilniaus miesto transportą (1).
  3. Vilniaus arklinis tramvajus. 
  4. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016., p. 372-383.

Leave a Reply