Ant Šventosios Kankinės Paraskevijos, arba Piatnicos cerkvės išorinės šoninės sienos yra memorialinė lenta, kur parašyta, kad 1705 metais Petras Didysis čia laikė padėkos mišias už pasiektą pergalę prieš Švedijos karaliaus Karolio XII kariuomenę, padovanojo trofėjines vėliavas ir pakrikštijo poeto Aleksandro Puškino prosenelį afrikietį Hanibalą. Ši istorija išskiria šią cerkvę iš kitų stačiatikių maldos namų Lietuvoje, nes yra išlikęs paties A. Puškino prosenelio ranka rašytas pakankamai prieštaringas liudijimas apie tai. Tačiau yra argumentų, kad tai viso labo tik legenda. Petras I negalėjęs atlikti krikšto ir palikti trofėjines vėliavas šioje cerkvėje, nes buvo nusiteikęs prieš unitus, be to, to neliudija ir unitų dokumentai.
Pirmieji mūriniai pastatai šioje vietoje išdygo jau XIV a. viduryje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona Vitebsko kunigaikštytė Marija Jaroslavna kartu su dvasininku Nestoru pagonių bičių dievo Ragučio šventyklos vietoje įkūrė pirmuosius Vilniuje mūrinius krikščionių maldos namus, kur telkėsi pirmoji stačiatikių bendruomenė. Pagal Novgorodo ir Kijevo cerkvių pavyzdžius pastatytai cerkvei duotas šventosios Paraskevos vardas, kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia „penktadienį“, t.y. dieną, kaip buvo nukryžiuotas Kristus. Pati Paraskeva žuvo nuo stabmeldžių rankų IV a. pradžioje. Presbiteris Nestoras šioje cerkvėje krikštijo Antonijų, Eustachijų ir Joaną – tris stačiatikių kankinius, kurie, pasak tradicijos, buvo nužudyti 1347 metais. Vienas iš Algirdo sūnų – Jogaila 1379 metais padovanojo varpą.
Cerkvė stovėjo judrioje gatvėje, prie turgaus aikštės. 1557 metais cerkvė sudegė, po trijų metų buvo atstatyta, tačiau vėl sudegė ir 1610 metais atstačius vėl, netrukus atiteko unitų Šv. Trejybės vienuolynui. Stačiatikiai tuo buvo nepatenkinti ir skundėsi, kad cerkvėje buvo įkurdinta smuklė. 1655 metais carui Aleksejui Michailovičiui įžygiavus į Vilnių, cerkvė vėl sugrįžo stačiatikiams, bet buvo atstatyta tik 1698 metais. 1748 metų didysis Vilniaus gaisras visiškai sudegino cerkvę. 1795 metais vėl atstačius cerkvę, į ją sugrįžo unitai ir buvo iki 1839 metų, kai bažnytinė Unija buvo panaikinta. Pagal architekto Marcinovskio projektą cerkvė buvo rekonstruota, nugriauti aplinkiniai pastatai. Iki Pirmojo pasaulinio karo cerkve rūpinosi karinė vadovybė. Cerkvė veikė iki septintojo XX a. dešimtmečio. Iš Maskvos buvo atsiųstas nurodymas uždaryti cerkvę ir ją panaudoti „švietimo ar kultūros“ reikalams. 1962 metais joje atidaryta mažųjų meno formų muziejus. 1990 metais cerkvė grąžinta stačiatikių bendruomenei. Atnaujintą cerkvę su nauju ikonostasu 1991 metų gegužės 31 dieną pašventino metropolitas Chrizostomas. 2005 metų pradžioje cerkvėje pirmą kartą istorijoje vyko stačiatikių pamaldos lietuvių kalba.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Piatnickajos cerkvė. // Čaplinskas, Antanas, Rimvydas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. – Vilnius, 2011, p. 222-231.
- Šv. Kankinės Paraskevės parapija Vilniuje.
- Šlevys, Germanas. Православные святыни Вильнюса : страницы истории. – Вильнюс , 2003 , c. 92-95.