Paupys – Vilniaus miesto dalis Vilnios upės kairiajame krante, tarp Senamiesčio ir Markučių. Nuo XVI a. ši vietovė buvo vadinama Paplaujos (Paplavų) priemiesčiu. Manoma, kad toks pavadinimas kilo dėl Paupio žemėse trykštančių šaltinių ir nuo kalno bėgančio vandens. XIX a. antrojoje pusėje Paupyje pradėjo kurtis pramonės įmonės.
Pačiame sostinės centre, netoli Lukiškių aikštės, Neries ir G. Vilko gatvės yra 2 hektarų ploto teritorija su pastatais menančiais Vilniaus miesto alaus istoriją. Visoje didelėje teritorijoje yra „Tauro alaus“ alaus gamyklos likučiai, dar žinomo kaip buvusio AB „Vilniaus Tauras“ ar mažai kam žinomo akcinės bendrovės „Šopenas“ bravoras. Auksinius Vilniaus auldarystės laikus primena Pakalnės g., virš įvažiavimo vartų į buvusią „Šopeno“ alaus daryklą, išlikęs plytų mūro užrašas „1908“.
Seniausi žinomi ikonografijos šaltiniai – 1817-1819 m. Markučių arba Svistapolės dvaro ribų planas, kuriame Subačiaus gatvės kairėje pusėje pažymėtas bravoras priklausęs dvaro savininkui Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui, o kitoje – einant iš Vilniaus miesto pažymėtas nedidelis namelis. XIX a. septintajame dešimtmetyje Abelis Soloveičikas ir Iseras Beras Volfas Lukiškėse įkurė alaus gamykla. Atsiskyrus Vilniaus ir Kauno gubernijoms, gamyklą nupirko Vilhelmas Šopenas. 1866-1883 m. Paplaujos priemiestyje didžiulę alaus daryklą pasistatė Mordechajus Epšteinas, 1894 m. M. Epšteinas nusipirko V. Šopeno bravorą sujungė jį su 1872 m. įkurta Epšteino alaus darykla ir 1872 m. įkūrė „Šopeno“ akcinę bendrovę, o skambią ankstesnio savininko pavardę pasiliko tik rinkodaros sumetimais. Konkuruodamas su Ilja Lipskiu, M. Epšteinas tapo vienu iš dviejų didžiausių Vilniaus aludarių. XIX a. pab. šiame sklype buvo 12 mūrinių ir medinių pastatų.
1900 m. bravoras Suačiaus g. perstatytas į didžiulę salyklinę, pagal 1912 m. statistiką, „Šopeno“ AB apyvarta siekė 417 000 rb., o dirbo joje 200 žmonių (panašiai sekėsi I. Lipskiui, tik šis turėjo perpus mažiau darbininkų). 1918 m. pastatus suniokojo gaisras. Sovietmečiu dalis pastatų naudoti kaip sandėliai, atsirado keletas silikatinių plytų priestatų. Įdomus faktas, kad – M. Epšteino bravoro pastate ir požeminėje slėptuvėje 2005 m. veikė naktinis klubas „Vault“.
2007 m. šioje vietoje buvo suprojektuoti daugiabučiai, tačiau projektas dėl krizės užstrigo. Alaus daryklos pastatų kompleksas į kultūros vertybių registrą įrašytas 2008-ųjų metų pabaigoje (32446). Vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo rasta antkapinių paminklų su rusiškais, lenkiškais įrašais, keli ir žydiški. Šiuo metu vykstantiems statybų darbams nustatyti saugojimo reikalavimai: džiovyklos bokšto fasadai ir jo dekoro elementai (rustai, arkiniai langai), saugomos išlikusios senojo užstatymo kapitalinių sienų liekanos, išlikusi bokšto skliautinė perdanga. O planuojamų naujų korpusų statybų vieta maksimaliai numatoma buvusio užstatymo vietose (pagal išlikusius pamatų fragmentus).
Informacijos šaltiniai:
- Epšteino alaus darykla
- Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją,. – Vilnius, 2017, p.124.
- Liūdna „Vilniaus tauro“ baigtis.
- Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. Paupys
- Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016, p. 452-457.
- Senojo bravoro rekonstrukcija stringa teismuose
- Senosios alaus daryklos Subačiaus gatvėje teritorijoje rasta paminklų iš Vilniaus kapinių
- Vilniaus tauras
- Jędrzejewski, Sławomir. Piwo to napój niezbędny. – Kraków, 2012, p. 119-122.