Aplankius Pūčkorių pažintinį taką galima pamatyti visą Pūčkorių grožį ir gamtos bei kultūros vertybes. Takas buvo įrengtas Pavilnių girininkų Stasio Ivanausko ir Vlado Leonavičiaus iniciatyva. Jis skirtas susipažinti su Pūčkorių apylinkių gamtos ir kultūros vertybėmis. 2008 m. piliakalnis sutvarkytas, buvo restauruota tako danga, sutvirtinti laiptai, pakeisti suoliukai, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai.
Pučkorių pažintinis takas vingiuoja pro Pūčkorių atodangą, kuri yra viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Unikalus geologinis objektas 1974 metais paskelbtas gamtos paminklu. Atodangos aukštis – 65 metrai, plotis – 260 metrų. Pūčkorių atodangą suformavo Vilnios upės aktyvi šoninė erozija (paplovimas). Šlaite ryškiai matosi trys horizontalios dalys.
Toliau takas nusileidžia į Vilnios slėnį ties ūkiniais Pūčkorių palivarko pastatais. driekiasi pro patrankų liejyklos liekanas, atkartoja didįjį Vilnios vingį ir veda prie malūno. Archyviniai šaltiniai byloja, kad atodangos papėdėje Puškarnios dvaras gyvavo jau XIV a., tačiau iki šių dienų išliko XVIII ir XIX a. pradžios palivarko pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Puškarnios dvare XIX a. pradžioje veikė vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje malūnų, kuriame buvo net dvylika girnų. Vėliau dalis malūno patalpų buvo pritaikyta popieriaus fabrikui. Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę daugelis neblogai išsilaikiusių Pūčkorių palivarko pastatų: kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas. Puošniai atrodo pagrindinis gyvenamasis namas, kurį suremontavo dabartinė pastato savininkė, paveldėtoja L. Patapienė.
Išlikę Pūčkorių patrankų liejyklos griuvėsiai byloja apie čia jau XVI a. veikusią didelę ir gerai įrengta ginklų gamyklą. Liejykloje savo patrankas remontavo ir jos įranga naudojosi švedų, rusų, prancūzų armijų daliniai. XIX a. viduryje senoji patrankų liejykla virto vandens malūnu, dar vėliau medienos masės bei popieriaus fabriku.
Pakilus Pučkorių pažintiniu taku į Vilnios slėnio viršų, galima iš viršaus pažvelgti į tvenkinius. Vilnios vingyje matomos buvusio Prancūziškojo (Belmonto) malūno senosios užtvankos liekanos, virš kurios buvusio kelio vietoje įrengtas patogus pėsčiųjų lieptelis. Gražiame gamtos prieglobstyje mūrinį vandens malūną Leoniškių palivarko žemėse XIX a. pr. pastatė prancūzas Karolis Devimas. Šiuo metu malūno teritorija neatpažįstamai pasikeitusi, čia įsikūrė pramogų ir poilsio centras „Belmontas“, kur galima skaniai pavalgyti, kultūringai praleisti laiką.
Toliau takas nuvingiuoja pro Pūčkorių piliakalnį. Archeologiniai radiniai byloja, kad šiose apylinkėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Piliakalnį iš trijų pusių supa Vilnios slėnis, rytinėje dalyje jis atskirtas dauba, pietryčių – jungiasi ožnugariu. Kalvos šlaitai gana statūs, 10–19 m aukščio. Jo papėdėje galima pastebėti negilų, bet gana ilgą griovį. Piliakalnio viršuje esanti aikštelė yra netaisyklingo ovalo formos, 28 m ilgio ir 20 m pločio, ištęsta pietų ir šiaurės kryptimi, turi pylimo liekanų. Pūčkorių piliakalnis gynybos tikslams buvo naudojamas nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Tai – valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, vienas iš gausybės Lietuvos piliakalnių.
Ir pagaliau takas atveda prie Saulės laikrodžio. Strypą atstoja medinis stulpas su meistrų drožiniais, o ciferblatą – pieva su medinėmis kėdutėmis, po tvarkymo darbų – akmeniniais stulpeliais žyminčiais valandas. Esant saulėtam orui, laikas rodomas tik apytiksliai, nes strypas – rodyklė nėra palenkta kampu, atitinkančiu laikrodžio buvimo vietos platumą.
Informacijos šaltiniai:
- Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 103-104, 106.
- Pūčkorių pažintinis takas
- Pūčkorių pažintinis takas
- Pūčkorių piliakalnis
- Vilniaus miestas / Naujosios Vilnios seniūnija / Naujoji Vilnia Pūčkoriai