Rasų kolonija

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Žemės ūkio banko vadovo Juozapo Montvilos (Józef Montwiłł) iniciatyva pagal inžinieriaus architekto Vladislovo Stipulkovskio (Władysław Stypułkowski) ir inžinieriaus Augusto Kleino projektus pastatytas gyvenamųjų namų kompleksas apjungęs septynias gatves. Mikrorajonas yra netoli Rasų kapinių ir geležinkelio. Iš pietų jį riboja Balstogės gatvė, iš šiaurės – šlaitas, kuris leidžiasi Subačiaus gatvės link, iš rytų – Višinskio gatvė, iš vakarų – Rasų gatvė. Komplekso gatvės sudaro stačiakampį taisyklingą tinklą, tiksliai orientuotą pasaulio šalių atžvilgiu. Paminkliniai yra 29 pavieniai ir sekciniai gyvenamieji namai.

Namai mūriniai, dauguma jų tinkuoti, stogai dengti čerpėmis arba skarda. Tarpai tarp namų, sodybų sklypai aptverti mūro, kalstyto metalo arba medžio tvoromis. V. Stipulkovskio projektuoti namai tradicinės struktūros vienaukščiai, stačiakampio plano su dvišlaičiais stogais, kai kurių namų langai užveriami langinėmis. A. Kleino projektuoti namai įdomesnės išraiškos. Jų planas artimas kvadratui, patalpos racionaliau išdėstytos. Namų tūrius pagyvina keturšlaičiai stogai su mansardų stogeliais. Savitumo teikia apskriti mansardų ir pastogių langeliai. Vyrauja neoklasicistinis dekoras, asimetriška kompozicija ir medžio detalės, primenančios šveicariškas vilas, teikia pastatams savitumo. Originalios išvaizdos yra Mušnikovo vila (Višinskio g. 27) – dviaukštis pastatas su pusrūsiu ir daugiašlaičiu skardiniu stogu.

Architektas Aleksandras Parčevskis (Aleksander Parczewski) buvo suprojektavęs į kompleksą įeinančią vaikų prieglaudą. Tačiau 1911 m. buvo pastatyta tik pasatato rytinė dalis ir rizalitas (pastato dalis išsikišusi fasade). Dabar tai Rasų specialiosios mokyklos priestatas.

Montvilos rūpesčiu Žemės bankas 1898 m. nupirko sklypą iš Veronikos Ziberg-Plater namų statybai. 1898 – 1902 m. čia pastatyta daugiau kaip 30 vienaukščių individualių ir keletas dviaukščių ir triaukščių daugiabučių namų. Manoma, kad projektuojamiems namams darė įtakos miesto sodo idėja, tuo metu populiari Vakarų Europoje. 1903 m. kompleksas papildytas A. Kleino suprojektuota generolo, karinės teisės profesoriaus ir rašytojo Aleksandro Mušnikovo vila. J. Montvila Rasų koloniją vertino labiausiai ir norėjo vienoje iš jos gatvių, privačioje teritorijoje, pastatyti paminklą Adomui Mickevičiui, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas.

Namai buvo skirti vidutiniams tarnautojams, inteligentams ir darbininkams. Kompleksinė statyba ir Žemės ūkio banko parama gerokai atpigino darbus, teritorijoje toliau nuo miesto centro buvo vietos 1, 4 aro sodeliui prie kiekvieno namo. Pirmasis pasaulinis karas tiesiogiai palietė Rasų koloniją. Kooperatininko ir verslininko Aleksandro Szklenniko dienoraštyje yra toks paliudijimas: „1915 metų rugpjūčio 16. Šiandien Rasose mačiau vakar iš lėktuvo numestos bombos padarinius; bomba nukrito I-me Vitebsko [skersgatvyje, dabar – Švenčionių gatvė], ant grindinio, ir visame aplinkiniame plote abiejuose aukštuose neliko nei vieno sveiko lango; maža to, daugybė bombos išmestų kulkų suvarpė aplinkines duris, tvoras ir medžius; žmonės nenukentėjo, nes tada (apie 6 val. vakaro) gatvėje nieko nebuvo. Tuoj po to iš kartečės pabūklų ilgai ir atkakliai buvo apšaudomi lėktuvai, ir tada šrapnelio skeveldros sužeidė moterį ir mergaitę.“

Rašytojo Jurgio Kunčino trumpos apysakos „Mano moteris – lapė“ (1998 m.) veiksmas vyksta Vitebsko gatvėje.

Laidos “Labas rytas, Lietuva!” reportažą apie Rasų koloniją, nuo 28 iki 32 min, galite pažiūrėti čia.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1. Vilnius. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 103 – 105.
  2. Albertas, Kazlauskas. Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją. – Vilnius, 2017, p. 137.
  3. Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. – Vilnius: Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, 2015, p. 143 – 144.
  4. Aleksandras Szklennikas. Dienoraštis 1915-1918 m. I knyga. Parengė Edmundas Gimžauskas. [rankraštis]– Vilnius, 2017, p. 157.
  5. Jurgis, Kunčinas. Mano moteris – lapė. 

Leave a Reply