Vilniaus universiteto (VU) botanikos sodas Kairėnuose yra rytiniame Vilniaus miesto pakraštyje, Antakalnio seniūnijoje. Gamtiniu požiūriu botanikos sodas įsikūręs Dvarčionių moreninio kalvyno šiauriniame šlaite. VU botanikos sodas Kairėnuose įkurtas XX a. pabaigoje. 1974 m. VU botanikos sodo plėtrai paskirtas sklypas Kairėnuose su sena dvarviete ir parku, sovietmečio pradžioje priklausęs psichoneurologinei ligoninei. Čia buvo įkurtas ne tik botanikos sodas, bet ir biotechnologijų ir genetikos laboratorija.
Šiuo metu Kairėnuose yra pagrindinė VU botanikos sodo dalis. Botanikos sodo Kairėnuose plotas – net 191,5 ha. Natūraliose ir pusiau natūraliose buveinėse (plačialapių ir pelkėto lapuočių miško, pušyno, tvenkinio) veši 445 rūšių augalai. Botanikos sodo kolekcijose auginama augiau kaip 8 400 svetimžemių augalų. Įspūdingiausios rododendrų, alyvų, lianų, bijūnų, jurginų, parko rožių, svogūninių ir alpinių augalų ekspozicijos. 2009 m. rekonstruotame buvusiame Kairėnų dvaro svirne-malūne įkurtas informacinis ir edukacinis centras su kavine. 2012 m. atidarytas Japoniškas sodas. Botanikos sode vyksta įvairūs renginiai ir šventės. Čia galima ne tik grožėtis augalais, bet ir iškylauti, jodinėti žirgais, švęsti asmenines šventes ar tiesiog pailsėti gražioje aplinkoje. Per metus botaniko sodą aplanko apie 78 tūkst. lankytojų.
2016 m. po trejus metus trukusios renovacijos Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose atidarytas unikalus žaliasis pastatas. Atnaujintame 800 kv. m ploto administraciniame-laboratoriniame pastate universiteto mokslininkai ir studentai atlieka tyrimus bei eksperimentus. Žaliojo dizaino statinį išskiria jį puošiančios vertikalios žolės kolonos, o ant stogo įrengta 200 kv. m ploto apžvalgos aikštelė, kurioje pasodinti įvairūs želdiniai. Ši aikštelė atvira lankytojams.
Kairėnuose žmonės gyveno nuo seno. 1951 m. kalvoje priešais Kairėnų dvaro arklides surastas IV–V amžiumi datuojamas pilkapynas. Kairėnų dvaras minimas nuo 1545 m. Kairėnus valdė didikai Kiškos, Isakauskiai, Sapiegos, Tyzenhauzai. 1817 m. dvaro valdymą perėmė J. M. Lopacinskis. Jo žmona Dorotėja labai sumaniai tvarkėsi dvare. Jos dėka Kairėnų dvaras tapo svarbiu Vilniaus visuomenės gyvenimo centru. Lopacinskiai rekonstravo rūmus, išplėtė ūkinę dalį, įveisė angliško stiliaus parką, kurio bruožai išlikę iki šių dienų. Kairėnų dvaro parką itin aukštai įvertino XIX a. pr. garsusis Lenkijos sodininkystės specialistas S. Wodzicki, teigdamas, jog šis parkas tuo metu priklausė penketukui geriausių šio stiliaus parkų visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 2003 m. Kairėnų dvaro sodyba paskelbta Valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Per pastarąjį dešimtmetį rekonstruoti išlikę Kairėnų dvaro pastatai (arklidės, malūnas, vežiminė), konservuoti antrųjų dvaro rūmų likučiai, sutvarkytas senasis parkas.
Kairėnų botanikos sodo teritorija šaltiniuota, čia išlikusi šaltinių maitinamų tvenkinių sistema. Kadaise Kairėnų šaltinių vanduo suko vandens malūno, kurio pastatas išliko iki šių dienų, ratą. Pagrindinio Kairėnų šaltinio aplinka labai gražiai sutvarkyta. Tai vienas iš gražiausių šaltinių Vilniuje. Šaltinis trykšta senojo dvaro parko, kuriame įrengtas savaiminės floros ekspozicijos takas, pakraštyje, Dvarčionių moreninio kalvyno šlaite. Šaltinio ištaka apdėta ir išgrįsta akmenimis. Šaltinio tėkmė suformuoja upeliuką, kuris teka per Kairėnų tvenkinius, o palikęs botanikos sodą grioviais pasiekia Upelės (Kairios) upę – kairįjį Neries intaką.
Informaciją parengė:
LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas
LEU geografijos specialybės III kurso studentė Jovita Čaplyginaitė
Informaciniai šaltiniai:
- Januškevičius, L. (2006). Lietuvos parkai. P. 184-187.
- Vilniaus universiteto botanikos sodas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXV (Venkt-Žvo), p. 223. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014.
- Vilniaus universiteto botanikos sodo svetainė
- VU Botanikos sodas Kairėnuose
- VU Botanikos sode – išskirtinis žaliasis pastatas.
- Šaltiniai Vilniuje
- 1:25 000 mastelio 1924 metų Naujosios Vilnios topografinis žemėlapis (lenkų k.). Rejon Wilno XIII-19-A (6) – Nowa Wilejka. Warszawa: Wojskowy Institut Geografyczny, 1924 r.