Bažnyčios siluetas gerai matomas iš įvairių Senamiesčio perspektyvų. Didelę meninę ir urbanistinę reikšmę turi prie bažnyčios šono pastatyta koplyčia. Vienuolynas ir Šv. Kotrynos bažnyčia pradėta statyti 1618 m. LDK etmono, Vilniaus vaivados J. K. Katkevičiaus (Chodkevičiaus) iniciatyva. Dabartinės išvaizdos bažnyčia stovi nuo rekonstrukcijos, kuri įvykdyta pagal architekto J. K. Glaubico projektą. Rekonstrukcijos darbai, pradėti 1741 m., tęsėsi iki 1753 m.: paaukštinti bokštai, tarp bokštų ir virš presbiterijos pastatyti frontonai, suskliausti navų skliautai, pastatyti nauji altoriai, sakykla, išplėsta vargonų choro tribūna, perstatyta Apvaizdos koplyčia. Šiaurės rytų pusėje esanti šoninė nava paversta koridoriumi. Po vėlyvojo baroko rekonstrukcijų bažnyčia tapo vienanavė, su siauresne ir žemesne presbiterija, užsibaigiančia pusapskrite apsida. Vidaus erdvė aukšta: navos aukštis – 20 m, atitinka jos ilgį. Pagrindinio fasado kompozicija pasižymi darnia vertikalių (piliastrai) ir horizontalių (karnizai) linijų ritmo pusiausvyra. Penkių tarpsnių bokštai sukomponuoti panašiai, kaip Kauno jėzuitų bažnyčioje.
Architektas Jonas Kristupas Glaubicas viršutinę fasado dalį derino prie apatinės dalies, tik nežymiai šį tą pakeisdamas, todėl visas bažnyčios fasadas gana vientisas. Šoninė Apvaizdos koplyčia yra centriška, išorėje šešiasienė, o viduje pusapskritė. Virš karnizo iškyla kupolo būgnas, nors viduje kupolas visai be būgno. Tai vėlyvajam barokui būdingas sprendimas. Dideli bažnyčios langai su segmentinėmis sąramomis priderinti prie navos langų. Menotyrininko Vido Poškaus nuomone, žmogus, norintis pamatyti barokinių – vėlyvojo baroko, rokoko – langų enciklopediją, turėtų atsistoti būtent prieš šią bažnyčią. Didelės meninės vertės yra J. K. Glaubico suprojektuotas ir pastatytas presbiterijos frontonas. Jo orderinė tektonika primena pirmųjų barokinių Italijos bažnyčių frontonus. Interjere ryškus kontrastas tarp kuklių architektūros formų ir puošnių altorių, kurie pastatyti Jokimo Herdegeno 1752-1753 metais. Didžiojo altoriaus skulptūras sukūrė Juozapas Voščinskis, koplyčios skulptūras – Jonas Hedelis. Prie navos pirmųjų kolonų porų, maždaug trijų metrų aukštyje yra po vieną rokoko formų ložę.
Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo, dingo daug vertingų meno kūrinių. Sovietmečiu bažnyčia priklausė Vilniaus dailės muziejui. Joje buvo įrengtas sandėlis, vienuolyno patalpose – įstaigos ir butai. 1994 m. pradėti bažnyčios restauravimo darbai. 1998 m. baigtos restauruoti abiejų bokštų viršutinės dalys.
2006 m. gegužės 27 d. restauruota Šv. Kotrynos bažnyčia atvėrė duris lankytojams. Jos pagrindinė nava pritaikyta koncertinei veiklai (250 sėdimų vietų), rūsius planuojama išnaudoti kaip erdvę parodoms, o aplink pagrindinę navą išsidėsčiusiose patalpose repetuos Vilniaus miesto savivaldybės meniniai kolektyvai, vyks kameriniai renginiai. Šią kultūrinę erdvę administruoti pavesta Vilniaus mokytojų namams.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Poškus, Vidas. Nedingęs Vilnius. – Vilnius, 2017, p. 205.
- Šv. Kotrynos bažnyčia.
- Zubovas, Vladimiras. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia. // Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. – Vilnius, 1994. – T.2, p. 130 – 132.