Vienoje populiariausių Vilniaus erdvių, Katedros aikštėje yra plytelė, kurioje parašytas žodis „stebuklas“. Tikima, kad atsistojus ant menininko Gitenio Umbraso sukurtos plytelės ir apsisukus aplink savo ašį, sugalvotas noras būtinai išsipildys. Plytelė patraukia tiek turistų, tiek vilniečių dėmesį. Filosofės Jekaterinos Lavrinec nuomone, G. Umbraso darbai ypatingi tuo, kad steigia dialogą tarp mūsų kasdienės aplinkos elementų ir įtraukia į jį miestelėnus. Tarp daugelio šio menininko darbų galima paminėti ir „Meilės krantus“ (Vilnius), kurie „prakalbino“ pačius krantus ir virto populiaria fotografavimosi vieta. Be to, šis darbas inspiravo seriją analogiškų projektų Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.
Plytelė, kaip naujas miesto elementas, yra tos vietos, kur ji instaliuota, meninė interpretacija. Tačiau ji netapo vienkartiniu meniniu gestu, o paskatino miestelėnus aktyviai interpretuoti tą vietą, kur ji instaliuota. Kai tik plytelė pasirodė Katedros aikštėje, ji ėmė keisti praeivių judėjimo trajektoriją ir ritmus. Pati Katedros aikštė yra tranzitinė erdvė: joje beveik nesukurtos sąlygos pabūti ilgiau (tiesa, ji puikiai tinka dviratininkams ir riedlentininkams, o pėstieji pastaruoju metu ėmė „apgyvendinti“ laiptelius).
Plytelė „Stebuklas“ tapo praeivių traukos vieta ir kurį laiką po jos instaliavimo galima buvo stebėti, kaip klostėsi alternatyvūs jos interpretavimo būdai: miestelėnai iš karto suprato, kad plytelė žymi vietą norams sugalvoti, tačiau reikėjo suprasti, ką reikia daryti. Vieni, užlipę ant plytelės, sukosi aplink savo ašį, kiti šokinėjo. Šie veiksmai – tai kūniška konkrečios miesto vietos interpretacija, kuri savo ruožtu įprasmina plytele pažymėtą vietą. „Nugalėjo“ sukimosi aplink savo ašį ritualas. Dabar jis yra aktyviai skleidžiamas: prie plytelės atvedami turistai, jiems pasakojama apie vietos paskirtį ir su ja susijusį „ritualą“. Toks mažas objektas kaip plytelė ima keisti ir aikštės emocinį reljefą: tranzitinė susvetimėjimo vieta nuspalvinama šiltomis emocijomis, kuriomis dalinamasi su kitais miestelėnais. Atlikdamas spontaniškai atsiradusį „ritualą“, žmogus suartėja su kitais miestelėnais, suprantančiais jo keistų veiksmų (sukimasis aplink savo ašį) paskirtį.
Iš viso buvo sukurtos keturios „Stebuklo“ plytelės – pirmoji betoninė, gimusi dar 1994 metais, ir trys granitinės. Pastarųjų prireikė tuomet, kai kinišku granitu buvo klojama visa Katedros aikštė. Kitos dvi granitinės plytelės – prie Šv. Kazimiero koplyčios sienos ir prie Šv. Onos bažnyčios keičiant grindinį buvo pašalintos. Umbrasas aiškino norėjęs sukurti ką nors nepasveriamo kilogramais ar kubiniais metrais.
Plytelė pakeista nauja, nes originali 2010 metais buvo demonstruojama kaip vienas Vilniaus miesto simbolių Kinijoje vykusioje pasaulinėje „Expo“ parodoje Šanchajuje. Parvežta į Lietuvą plytelė buvo perduota Vilniaus rotušei. 2010 metais plytelės kopija atidengta ir Tbilisyje, Gruzijoje.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Indrė, Pepcevičiūtė. Vilniaus miesto širdyje – svajones pildanti plytelė.
- Jekaterina, Lavrinec. Urbanistinė choreografija: kūnas, emocijos ir ritualai. // Santalka: Filosofija, Komunikacija. – 2011, t. 19, nr. 1, p. 67.
- Viktorija, Dabulaitė. „Stebuklo“ plytelė – be nuolatinės vietos.
- Plytelė „Stebuklas“